AlbumaiNaujienos

DARKEST SUN – „License to live“ […; 2015]

license to liveMetus pradėjome nuo kalbų apie naująjį Omertos dvigubą albumą (gal gal net ir trigubą). Ne vieną kartą nuo tada teko diskutuoti su draugais, ar visgi verta leisti tokius didelius albumus. Čia daug už, daug ir prieš. Ir štai beklausant Omertos epinio darbo mano ausis pasiekė dar vienas masyvus albumas – 20+ dainų ir visa tai paruošta gana jauno atlikėjo. Ar ne per daug jaunuolis nutarė apžioti?..

Bet prieš rėžiant kalbą apie patį albumą galbūt trumpam apsistosiu ties bendriniais apmąstymais.

Didžiuliai albumai toli gražu nėra naujiena Hip-Hop‘o pasaulyje. Tokių pavyzdžių (tiek gerų, tiek gan skystokų) – apstu. Rinkinius, tiesa, iš karto paliekame už borto. Čia jau kita istorija. Pačiam teko susidurti su tokia situacija, kai buvo leidžiamas vienas iš Ultimatumų. Tiek daug gerų, tiek daug dėmesio vertų kūrinių, kad net ranka nekyla kažko išimti. Štai taip ir gimsta dideli rinkiniai ir, mano manymu, tai yra gerai. Tai įdomu, juk tai atspindi šioje kultūroje vykstančius procesus.

Kalbant apie dvigubus ar bet trigubus grupių bei pavienių MC albumus, viskas kiek sudėtingiau. Labai jau sudėtinga tokio dydžio albume išlaikyti susidomėjimą savo kūryba. Žmonės visgi yra tokios būtybės, kurių smegenys turi tarsi vidinį saugiklį priimamos informacijos kiekiui. Nuo senų laikų man įkalta į galvą, jog norint pristatyti save ar savo restoraną (mano atveju), daug teksto nereikia. Žmonės skaito tik pirmąsias eilutes, o toliau jiems skaityti jau nuobodu. Labai jau retas atvejis, kai tos pirmosios eilutės sudomina taip, kad tekstas perskaitomas iki galo ir dar su malonumu. Tačiau net perskaitytas tekstas negarantuoja, kad šis bus atsimintas ilgam. Taip pat yra ir su mūsų Hip-Hop‘o kultūra, kuri pasižymi gana masyviais tekstais.

Vieni atlikėjai sudeda akcentus ant kabinančių priedainių. Taip jie ir varo, taip juos ir atsimena – tik iš priedainių. Kiti sugeba supinti super istoriją, kurios liaudis klauso lyg skaitydami įdomią knygą. Treti sukuria nuotaiką, viso albumo skambesį. Vokalas tiesiog susilieja su muzika, o kas ten dainuojama… Velnias žino… Bet bendroje visumoje susiklauso puikiai. Žinoma, yra dar ir kitokių sprendimų.

O yra ir tokių atlikėjų, kurie sugeba viską sujungti į vieną. Tokius mes atsimename, juos mėgstame, jų nepaliaujamai klausomės, jų gabalus vadiname klasika, kabiname jų atvaizdą sau ant krūtinės. Tačiau tokių reperių nėra daug. Na, manau Jūs supratote mano požiūrį į didelius albumus ir visa ko konceptą.

DARKEST SUN, sakykime, nėra Lietuvos Hip-Hop‘o veteranas kaip, pavyzdžiui, Omerta, tad už drąsą leidžiant dvigubą albumą – pagarba. Nors istorine prasme vyrukas nėra ir debiutantas. Besidomintys Lietuvos Hip-Hop‘o arena turėtų atsiminti ne taip jau seniai dienos šviesą pasiekusius ALTER EGO ir PASTOR EGO albumus. Panašu, kad beieškant savęs Hip-Hop‘e vyrutis atkeliavo link DARKEST SUN. Ir čia jam akivaizdžiai patiko, kūryba pasipylė kaip iš gausybės rago. Matyt, karpyti buvo gaila… Ai, tegu būna dvigubas… Kad būtų įdomiau ir panašėtų į dvigubo albumo konceptą, viskas padalinta į dvi dalis – „Black“ ir „White“. Tiesa, labai sudėtinga rasti kažkokį ypatingą skirtumą tarp šių dviejų dalių. Iki perklausos maniau, kad galbūt į tamsiąją albumo pusę sudėta viskas, kas tamsu ir niūru, o į šviesiąją – kas nors linksmesnio, skaidresnio. Ups, deja ne. Bent jau taip bandžiau rasti logikos albumo padalinime, tačiau viskas klausosi kaip vienas ilgas, sunkus ir tamsus albumas.

Darkest Sun – License to live (White) [2015]

Darkest Sun – License to live (Black) [2015]

DARKEST SUN turi kažką labai savito savo repavimo manieroje. Tarsi Bone Thugs-n-Harmony (JAV Hip-Hop‘o grupė iš Klivlando, Ohajaus) nutarė tapti satanistais, bet tuo pat metu nenori, kad kaimynai apie tai sužinotų, tad viską įrašinėjo pusbalsiu močiutės spintoje.

Negaliu teigti, jog esu didelis tokio repavimo manieros gerbėjas, bet Darkest Sun sugebėjo išlaikyti šią nuotaiką viso albumo metu, o ir prie muzikos viskas puikiai tiko ir gerai prilipo. Tad šiuo atveju man patiko, nors tai visgi nuotaikos reikalas. Tokiam Hip-Hop‘ui reikia tinkamo nusiteikimo. Plius norėčiau pagirti vyruką už tai, kad ne šiaip sau prirašė tuščių raimų – ten yra daug į ką įsiklausyti, nors bendrame kontekste su tokia muzika yra labai kėblu. Daug teksto ir minčių, pateiktų gana sudėtinga maniera, kurią užpildo tamsi tamsi muzika. Na ir užduotis.

Albume yra ir svečių. Porą gabalų sukurpta su ne taip seniai mano išklausytu ir aprašytu Erke, keletas su LTZOO, ponu vardu K, na ir man asmeniškai labai patinkantis gabalas su legendiniu Ganjamanu ir rusiškai repuojančiu Pasha Pushka (man tai visiškai naujas vardas, bet tikrai vertas dėmesio).

Kaip matome ir girdime, svečių nėra labai daug. Jie tarsi ir paskęsta visumoje, bet jeigu išskiri gabalą nuo gabalo, jie gerai įsilieja ir pritampa prie bendro skambesio ir nuotaikos.

Mano ausimis pagrindinis albumo pliusas yra muzikinė pusė. DARKEST SUN surinko gana įdomų būrį beatmakerių, iš kurių, visų pirma, reiktų išskirti MTW. Jo kūrybos išties daug, o ir skambesys labai skanus mano grūzu išlavintomis ausimis. Albume savo kūrybą pristatė ir tokie žmonės kaip Lavre, Noe, Makka, Nasta, Showgun ir Artee gabalui su Ganjamanu. Keletas vardų net skamba kaip vienas. Tik nagrinėjant gabalą po gabalo galima atpažinti kiekvieno stiliaus skirtumus ir skirtingus prieskonius.

Taigi, susumuojant albumas pavyko gana sunkus, tamsus ir gilus. Toks kapinių Hip-Hop‘as. Klausant jautiesi tarsi būtum vienas tarp daugybės kadaise po žemėmis užkastų žmonių ir klausytum jų istorijų, kurios pavirto į muziką, mintis… Man visgi patiko, nors tai ir nebus kasdieninis albumas, nes, kaip jau minėjau, tokiam repui reikia tinkamo nusiteikimo. Visgi DARKEST SUN gerai padirbėjo, jam pavyko sukurti vieningą nuotaiką. Ir tu į ją pasineri karts nuo karto įsiklausydamas į tekstus, kartais kartodamas priedainį…

Sėkmės ir skanaus.

Žymos

Susiję

One Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Close