Albumai

Despotin Fam albumo ,,Odisėja 49" recenzija + parsisiuntimo nuoroda!

O, laike, gyvatė tu! Vien šio albumo pasirodymo faktas nukelia į 2004-ųjų rugsėjį, kuomet visa Lietuvos plačiakelnių bendruomenė džiaugėsi ilgai brandintu dueto Shmekla & Vaiper albumu “Iš kitos ekrano pusės” ir vienbalsiai teigė, jog vienintelis jo trūkumas – užtrukęs gimdymas. Dabar minėtasis albumas jau yra tapęs nenuginčijama Lietuvos hiphopo klasika, tiek Shmekla, tiek Vaiper‘is patapę nenuginčijamais Lietuvos hiphopo autoritetais ir, ką gi, nepraėjus nei šešeriems metams, turime ANTRĄ!

 

Be abejo, vadinti „Odisėją 49“ antruoju Shmekla & Vaiper darbu nebūtų tikslu, nes, visų pirma, turime naują kolektyvo pavadinimą bei pats kolektyvas yra gerokai atnaujintas ir išplėstas. Be minėtųjų klasikų prie šio opuso darbavosi Vaiper‘io kolega, žinomas skaitmenos instrumentalistas Serumas, pilnaverčiu grupės nariu tapo energingasis repavimo laisvu stiliumi vunderkindas MC Liezhuvis, skoningais plokštelių pabrūžinimais kūrinius gardino senas funksteris DJ 2Fresh (bei patsai visur spėjantis DJ Mamania), prie viso albumo skambesio smarkiai prisidėjo Emery„Greencarpet Studio“, be to, albume pasireiškė „filialinis“ DF narys kodiniu slapyvardžiu „Laikrodis“ ir jo šaika iš Vokietijos (eurointegracija-globalizacija, nuo kurios niekur nepabėgsi). Albume yra ir kviestinių svečių, kad ir „Mental Crew“ su pavojingiausiu Lietuvos internetinių MC kautynių kovotoju DaDa ir ne ką mažiau aštrialiežuviu Arty bei įvairių grojikų tikrais muzikiniais instrumentais.

 

Stebint iš šalies ir iš pagarbaus atstumo, albumo „darymas“ kartais priminė agonizuojančią balalaiką, teatleidžia man Didysis Despotas. Apie naujojo albumo užuomazgas ir jau pasiektą įdirbį Shmekla ir Vaiper‘is pradėjo šnekėti jau 2006-ais, kiek vėliau, ne be mažyčio skandaliuko buvo paleistas gabalas „Venera“, apie kurį buvo šnekama, jog tai pirmasis jėgagrojis iš netrukus pasirodysiančio albumo, bet tauta buvo priversta kantriai laukti.

 

Ar tas laukimas atsipirko? Žinant, kad „neoficialusis“ DF šefas yra Vaiper‘is, o šalia visuomet jo darbų pagrindinis tikrintojas Shmekla, nieko kito, kaip tik apsišarvuoti kantrybe, nebelieka. Abu bičai yra perfekcionizmo įsikūnijimas, sklido gandai, kad keli jau paruošti pagaminimui naujojo albumo master‘iai buvo išmetami į šiukšlių kibirą, nes „tai dar ne tai“, „tai vis dar ne tai“, „tai dar ne visai tai“. Be to, atrodė, kad bus bandoma žengt koja kojon su visais įmanomais naujais muzikos požanrių vėjais, kurių kojomis pasivyti neįmanoma (beigi, kad bus išduotas „tikrasis hiphopas“). Pagaliau nusirito pirmoji albumo reklamos bangutė, kurios metu plačiai skambėjo radijuj draugiška dainuška „Noriu rėkt“, Shmekla ir Vaiper‘is darėsi „Despotin Fam“ tatuiruotes ir nieko gero visa tai nežadėjo.

 

Ir pagaliau albumas čia, pilnai materializavęsis. Vien iš digipack‘o apipavidalinimo, logotipų ir nuotraukų galima spręsti, kad „Odisėja“ bus įdomi, ir kad net šiais laikais, kai „neturiu laiko“, verta skirti jai 65-ias minutes. Nuleidžiu adatėlę….

 

Albumą kiek netikėtai pradeda senutė „Venera“. Mano manymu, vienintelis šio gabalo trūkumas tame, kad jis pradeda albumą, o ne užbaigia jį kaip „bonus‘as“ (kaip yra paprastai daroma su senesniais šmotais-našlaičiais, kurie privalo būti išgirsti ir įeiti į albumą). Visa kita jame yra labai teisinga ir tvarkinga, tiek siūbuojantis instrumentalas, tiek neįkyrus priedainis. Gabalas senesnis, todėl dar nepaveiktas „pavojingųjų“ naujų vėjų, tiesiog tvarkingas hiphopas, padarytas žmonių, kurie išmano, kaip tai turi būti daroma. Bet kas liečia tekstą, jo ne vieną kartą turėtų paklausyt ir įsiklausyt bei suprast ne tik bet kuris filosofuoti bandantis jaunas rimuotojas, bet ir pats Svaras, po velniu! Gera alegorija yra tikrai retas reiškinys Lietuvos repo poetikoje, o galbūt „Venera“ apskritai yra vienintelis tokios „žinutės“ perteikimo pavyzdys. Taigi…

     

      „Antras“ – štai kur tikroji „Odisėjos“ pradžia. Neatleistina albumo kompiliuotojų klaida – būtent šis šmotas-smogikas turėjo jį pradėt (nepamirštant, kad Shmekla & Vaiper albumo “Iš kitos ekrano pusės” atidarytuvas buvo panašus smogiamas „Pirmas“). Nuo pirmųjų sekundžių nuo grandinės paleidžiamas ekspresyvusis Liezhuvis, ir jau suprantu, kad neklydau adatą nuleidęs…Visi rankas į viršųųų, iš kairės į dešinęęę! „Antras“ – priminimas, kad tikras hiphopas dar nemiręs, dar daromas. Bytas toks, koks ir turi būt, repuotojai neatsilieka, Shmekla jaučiasi kaip žuvis vandenyje, užtikrinčiausias repavimas, naglas balsas, nepamirštama įgelti ir „kolegai“ Sezzy. Geras šliosas.

 

„Kaip mes tai pradėjom“ jau priverčia ne tik siautėt, bet ir įsiklausyt į instrumentalą, prie kurio dirbo man asmeniškai nežinomas McNys. „Minusas“ ramesnis, melodingas ir puikiai pritaikytas „back‘n‘tha dayz“ tematikos tekstui, kurią visi trys repuotojai atskleidžia puikiai, su širdim!

 

“Noriu rėkt“ – duoklė šiuolaikiniam „snobiškajam“ radioformatui, be kurios, deja, apsieita nebuvo. Tvarkingas instrumentalas, moteriškas balsas priedainyje, filosofinis repavimas, visa tai turėtų patikti „Empti“, „Pieno Lazerių“, „Shezzanova“, „Saulės kliošų“ ir visų jų filialinių grupių bei „Migloko“ megėjams ir įeiti į kokį „ZipFM“ rinkinį. Nors Liezhuvis ir šiame gabale tikrai neprastai sužibėjo.

 

„Nonsensų marios“ jau pasireiškia naujoviškesniu bytu, toks „minimalas su maksimalizmo prieskoniu“ ir gerokai užsuktais tekstais. Gabalas arba iš „tų į kuriuos derėtų įsiklausyt“, arba „kažkokia nesamonių bala“. Liezhuvio autoironija įdomiai suskamba.

 

„Meilė kaip flow“ – diskursas į lengvą džiazą, tiek muzikoje, tiek tekste. Tekstuose „Džiazas“, be jokios abejonės – tai meilės (t. y. sekso) eskapados, kurias pasakoja patyręs katinas Shmekla bei dar ne vieną kartą albume pasirodysiantis „pasaulio žmogus“, amžinasis romantikas „Laikrodis“, keliaujantis po Europas ir uoliai renkantis medžiagą erotinėms istorijoms. Gabalas paprastas ir neįpareigojantis, kaip tie visų mūsų mėgstami trumpalaikiai santykiai. Beje „Meilė“ tikrai rastų vietos ir „pirmajame“ albume („IKEP“).

 

„Pjesė“ – ilgiausias šmotas albume. Bytas paprastas, žaismingas, merginos judina klubais. Tekstas gi su saikinga agresija, battle‘as, „grąžinkit muziką, ateina „Despotai“, su jais ir realybė“ (žiovaujam). Liezhuvio tekstas ir pateikimas man kažkodėl priminė Svaro ir Messiah hibridą.

 

Įstabu, kad tiktai 8-ajame gabale išgirstu „kosmosėlį“, kurio tikėjausi nuo pat albumo pradžios ir kuris man, senam „Deep Purple“ fanui, sunkiai įkandamas. „Karta be perukų“ – pretenzingas pavadinimas, pretenzingas ramus instrumas, su solo gitara (!) seniems “Deep Purple” fanams, plius pretenzingas tekstas, tačiau susiklauso stebėtinai maloniai, muzika naktiniams pakontempliavimams prie dūmo, tvarkingai viskas. Gal kartosiuos žemiau, bet prie „Odisėjos“ muzikos buvo dirbama su juvelyrine precizija. Vaiper‘is ir Serumas – tikrai ne iš kelmo spirti šiuo atžvilgiu.

 

„Penktadienį, gal“ – instrumentalistai keliauja prie taip vadinamo „phuture phunk“ barų su „neo-soul“ priedainiais ir puikiai įvaldo minėtųjų žanrų samplaiką. Vienas iš tų gabalų, kur reikia klausyt kiekvieno garso, kiekvienos subtilybės ir kaifuot. Šimtaprocentinė Vaiper‘io stichija, kurioje jis paprastai, bet ir labai vaizdžiai kalba apie paprastas kasdienio gyvenimo detales, ir priverčia klausytoją išgyvent visą tai drauge. Shmekla neatsilieka. MaLLonu!

 

„Jis keistas“ – kosminė odisėja tęsiasi tiek muzikoje, tiek tekstuose ir, tiesą sakant, pradeda užknisti. Džiazovi instrumentalo elementai „veža“, bet tekstai kažkodėl primena tą jaunimą, kurio kūryba yra iš peties propaguojama jau mano minėtos stoties „ZipFM“ radijo laidoje „Gatvės lyga“, antrojoje laidos valandoje. Be abejo, jaunimui dar toloka iki Shmkl/Vpr, bet visgi..

 

„Maxima Part I“ – sukelia dvejopas ir prieštaringas nuotaikas. Ištraukus iš konteksto, šis gabalas, be jokios abejonės – geriausia, ką Serumas yra muzikaliai sukūręs, o Vaiperis rimuotai pasakęs ir abu dar visą tai įrašę. Hipnotizuojantis instrumentalas, subtili lyrika, vienžo kaifukas. Tačiau nuo konteksto nepabėgsi, o jisai, rupūžė, yra ne kas kita, o Rusijos hiphopo viršdieviai „Kasta“ arba gal „Smoki-Mo“ greičiau. Nu tikrai panašu, nu…Vis vieną šio šmoto norisi klausyt ant pakartojimo vėl ir vėl, tad – респект!

 

„Maxima Part II“ – Liezhuvio „hardcore punk“ stiliaus pablevyzgojimas, kodėl gi ne? Viva la Revolucion! Beje, abi „Maximos“ – tai gana seni kūriniai, kuriems net buvo sukurti vaizdo klipukai, kuriuos be vargo galima rasti „Jutiubėje“. Vaiper‘io klipukas geresnis, Liezhuvis tai juokingai atrodo savajame.

 

     „Be dramos“ – išskirtinis šmotas, kurio pra‘skippinti nevalia. Vėl tas „tikrasis hiphopas“. Instrumas pagal geriausias 9th Wonder tradicijas, tekstas – kreipimasis į jaunimą (kurį ypač meistriškai pateikia Shmekla). Jaunime, įsiklausyk.

 

“Reprezentas (1 love)” – vėl smagus “future funk”, pagal kurį vyksta tarptautinė konferencija, dalyviai – Londono lietuvis Shmekla, kosmopolitiškasis „Laikrodis“ ir kažkoks labai smagiai dainuojamąjį rečitatyvą ir priedainių dainavimo meną įvaldęs vokietis (varo angliškai). Repavime jaučiasi freestyle‘o elementai, nestokojama humoro, ypač iš Shmeklos. Šmotas padarytas pagal visus europinio repo kanonus, skamba „madingai“, turėtų potencialo tapti tikru hituku kad ir Vokietijoje (jei būtų repuojama atitinkama kalba). Lietuvoj didesnio potencialo turi „Noriu rėkt“. Nors „Reprezentas“ irgi popsūcha, tik kitokia.

 

 „Neišgelbės žemės vien tik filmai apie žemę“ – vienas įdomiausių albumo gabalų, instrumentalas turi mielo šių eilučių autoriui West Coast‘inio prieskonio (Wessyde 4 Life!). Naratyvą pradeda „Mental Crew“ – DaDa ir Arty, užgrūdinti internetinių MC kovų ir įpratę būti suvaržomi temos rėmų. Šįkart tema (ekologija, žemė ir ją skriaudžiantis žmogus ir pan.) taip pat puikiai atskleista. O Žemės-motulės vaidmeny – Shmekla ir Vaiper‘is. Intriguoja, ane?

 

Ir, pagaliau, albumo „Grand Finale“ – totalus visko ištaškymas pavadinimu „Narkotikai“. Mano manymu, vienas „tusovniausių“ pastaruoju laikotarpiu Lietuvoje sukurtų šmotų. Ir, beje, mažiausiai hiphopinis gabalas visoje „Odisėjoje“. Viskas prasideda išprotėjusiu Liezhuvio repu ir dainavimu (geriausias jo darbas ever), o toliau pereina į tikrai linksmą (neįmanoma klausyt be imbeciliško šypsnio – narkotikai!), šokių aikštelėms skirtą funk‘elį (neįmanoma nejudėt kai klausais – narkotikai!), kuris kelia besišypsantį ir kojom trypiantį klausytoją iki aukščiausio gruvo taško, kuriame viskas ir baigiasi.

 

Ne, nesibaigia, dar laukia bonusas! Bonuso pavadinimas „THNX“, kas leidžia spėti, kad, pagal visas atitinkamas repo tradicijas, skambės ramesnis „tikrojo hiphopo“ ritmas, pagal kurį visi trys „Odisėjos“ skafandrai dalins padėkas ir linkėjimus mums visiems. Ot ir ne. „Narkotikais“ visas humoras nesibaigia. Vietoj padėkų visiems- visiems, pagal ramesnįjį tikrojo hiphopo ritmą, skirtą respektams dalint, vėl iššoka kur buvęs, kur nebuvęs, „Laikrodis“, ir dėsto „ei, panelė, eikš pas tėvelį“ ir „sėskis į špagatą, gal pakviest tave į patalą, visiškai gatavą“, na ir visą kitą, patys žinot, ne maži vaikai jau. Dėsto, beje, gana profesionaliai, tiek sekso nuotykių patirties, tiek repavimo atžvilgiu. Superb!

 

Štai toks albumas. Vertas 65-ių minučių laiko. O gal ir dar 65-ių minučių.

 

p.s.

 

Despotin Fam albumas nuo šiol prieinamas nemokamai 128 kbps formatu:

 

http://www.megaupload.com/?d=WKTEWJ2S

http://www.sendspace.com/file/is2qk6

http://www.zshare.net/download/804781458e8c2990/

 

320 kbps bei FLAC galima įsigyti už simbolinę kainą

http://despotinfam.bandcamp.com/

Žymos

Susiję

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Close