Albumai

EL-P – I’ll Sleep When You’re Dead

Dešimtojo dešimtmecio viduryje aš pirma karta susiduriau su tokia grupe, kaip“ CompanyFlow“. Tais WU laikais tai buvo kažkas tokio – keistas, sudetingai supintas garsas, užkabino kaip reikiant. Kai 2006 metais“ Co Flow“ išleido savo debiutini albuma, aš nedvejodamas ji užsisakiau. Ko gero, galima teigti,“ Co Flow“ buvo viena iš tu grupiu, kurioms tenka kalte už tai, kad butent toks underground‘inis, grynas hip-hopas sudaro pagrindine mano klausomos muzikos mase. Kai“ Co-Flow“ paliko savo leidybine firma („Rawkus Rec.“), aš ir toliau stebejau juos ir užsakinejau viska, ka išleisdavo EL-P su savo chebra. Manyciau, retas underground’inio hip-hopo fanas nesutiks, kad Dej Jux yra tikras reiškinys.

 

Ir štai, 2007 metai kova, beveik po keturiu metu be normalaus EL-P albumo, neskaitant instrumentiniu eksperimentu ir kalno feat‘u, aš susilaukiau savo skanumyno – „I’ll Sleep When You’re Dead“. Su malonumu „praplausiu“ gabala po gabalo.

Pastaruoju metu EL-P pykdavosi su savo sena leidybine firma – atseit, kas didesne komercija. Po tokio albumo „Rawkus“ kaltinimai skamba juokingai. O tai, kad EL iš tokio hip-hopo sugeba padaryti bizni – pagarba.

„Tasmanian Pain Coaster“. Padedamas ganetinai keistokos roko grupes „The Mars Volta“, EL-P pakilo gan niuriam skrydžiui – puikus, sunkus, tamsus gabalas, labai daug alegoriju, daug tiesos. Iš tiesu, gabalas savo nuotaika ir atmosfera primena senus gerus „Co Flow“ laikus, nors ir yra kitoks. Skanumelis! O kur dar burys gyvais instrumentais grojanciu „Mars Voltos“ vyruku! Stipru.

„Smithereens“ (Stop Cryin). Lengva, maloni kurinio pradžia perauga i dar viena „bombike“. Dar viena niuri istorija, prikimšta elektronikos garsu ir žiauriu tekstu – puiku.

„Up All Night“. Greitesnis negu du prieš tai buve kuriniai, bet principas tas pats – dar vienas lozungu derinys. Stilius puikiai išlaikomas, jauciasi, kad EL pastaruoju metu klausosi ne tik hip-hopo – pašalink repavima ir gali dalinti kitus vardus…

„EMG“. Savotiškas bandymas supinti griežta urbanistika su senos mokyklos elementais, galbut skambesys skaidresnis, bet vis tek labai gerai.

„Drive“. Stilius kiek kitoks, skamba kitaip, bet stiliaus ribose, puikus „EMG“ pratesimas, lyg bandoma palengva sunkinti, puiku.

„Dear Sirs“. Kažkas naujo, trumpas socialinis memorandumas, kuriuos taip megsta EL-P, spausdinimo mašinele pateike žodžius per EL-P repavima – na, išties kurinys ne prieš miega. Kalbant apie muzika, tai daugiau ant hip-hopo ribos.


„Run the Numbers“.
Manau, „Aesop Rock“ pristatineti nereikia, „Def Jux“ jau seniai yra kokybes garantas, o kai i viena susijungia du puikus lyrikai ir MC, mišinys išeina uždegantis, energingas. Tai vienas mano megiamiausiu gabalu šiame albume. „Na-na-na-na-na-na-na-na-nan…“ – o gale prašom jums prologas.

„Hebeas Corpses“ (Draconian Love). Negali buti, negi apie meile? Jeigu tai ir meile, tai kalejime, jeigu tai ir meile, tai ja pristato Cage ir EL-P, o jie yra jie. Bendrai – tas pats stilius, galbut daugiau melodingumo, bet veža. Cage‘as atidirbo savo dali puikiai, nežinociau, kad tai jis, neatspeciau, kažkaip idomiai skamba vokalas, vel puiku.


„The Overly Dramatic Truth“
– pailsekim, atsipalaiduokim, pasinerkim i dramatiška tiesos istorija, bet neilgam – pabaigoje garsai vel užvaldo, žodžiai atranda laisve.

„Flyentology“. Kas tas Trent Reznor? Tai gana žinoma roko muzikos persona. Panašu, kad Trent nutare atsidekoti už tai, kad EL padare remiksa vienam iš jo grupes „Nine Inch Nails“ gabalu „Only“, jeigu neklystu. Trent išties gerai atidirbo savo dali, labai idomus NIN stilistikos ir EL-P stiliaus derinys. Daug jegos, pakrauna kaip reikalas. Kiek žinau, Trent greitu metu pasirodys ir dar pas viena underground’o vilka Saul Williamsa.

„No Kings“. Dar vienas senos geros mokyklos ir dabarties futuristikos mišinys, puiku. Praplaukim kaulus sau ir kitiems.


„League of Extraordinary Nobodies“.
Matyt, noredamas atsipalaiduoti, prieš gala EL-P suletino tempa, bet ne itampa. Nuostabus kurinys, ko gero, galima sakyti, kad tekstiniu požiuriu albumas yra išskirtinis.

„Poisenville Kinds No Wins / Reprise (This Must Be Out Time)“. Leiskite pristatyti dar viena Amerikos underground’ines muzikos žvaigžde – Cat Power. Ši moteriške išgarsejo savo minimalistinio stiliaus deka, gražiai supynusi ji su EL-P kuryba. Tai, ko gero, pats melodingiausias albumo gabalas, gaila, kad madam Cat cia padirbejo taip pat minimaliai – tik kurinio gale pasidaro aiškiau, kad tai ne dar vienas semplas, o malonus moteriškas vokalas. Kaip matyti iš pavadinimo, kurinys turi ir antra dali, kurias El-P nori su visais atsisveikinti.

Na, manau, kad po visu mano „puiku“, „skanu“ ir t.t. jus supratot, kas tai per albumas, bet turekit omeny – tai mano skonis. Jeigu kas mano, kad musu skoniai sutampa arba yra artimi, skubekit, šis albumas kaip tik jums.


Track Listings :

 

1. Tasmanian Pain Coaster featuring The Mars Volta

2. Smithereens (Stop Cryin)

3. Up All Night

4. EMG

5. Drive

6. Dear Sirs

7. Run the Numbers featuring Aesop Rock

8. Habeas Corpses (Draconian Love) featuring Cage

9. The Overly Dramatic Truth

10. Flyentology featuring Trent Reznor

11. No Kings

12. League of Extraordinary Nobodies

13. Poisenville Kids No Wins/Reprise (This Must Be Our Time) featuring Cat Power

 

 

Autorius Miron

Susiję

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Close