Naujienos

Everlast Lofte apžvalga. Arba viskis be kolos repo (?) koncerte

Everlast Loftas (Artūras Smalius foto)
Everlast Loftas (Artūras Smalius foto)

Dar prieš Everlast koncertą  teko susimąstyti, jog tai atlikėjas, kuriam labai sunku priklijuoti, kurią nors iš etikečių. Pati asmenybė per ilgą kelią spėjo pabūti nuo velnio iki teisuolio, nuo „Jump around“ iki romantiko, perėjo galybę gyvenimo išbandymų ir pabuvo turtuolis ir vargšas… su muzika taip pat. Imant platesniu žvilgsniu, tikrai lengva pasimesti, kai eini klausyti savotiško bliuzo, kurį atlieka reperis, gavęs Grammy už roką. Tai va, ir kaip nuspėti, kiek šiandien, šiame gyvame kokteilyje, tikėtis maišto ir energijos,  ar ramybės bei nuoširdumo? Ir nors pastarųjų metų faktai ir prierašas „acoustic“ (blaiviai mąstant, juk visgi antradienis) daug ką pasako, tačiau pavadinime yra ir žodis „live“ + visa priešistorė. Tad, kai klausimų daugiau nei atsakymų, pasirodymas tapo dar įdomesnis ir paprasčiausiai buvo labai smalsu pradedant jau  nuo pirmos dienos, kai buvo pranešta, kad Everlast aplankys Lietuvą.

Tad turbūt teisingiausią būtų judėti nuo vakaro pradžios. Koncerto startas anksti, ir 8 valandą į Lofto sceną lipa Jama&W (atsiprašau, nepavyko spėti ir pamatyti viso pasirodymo). Tačiau apie šią kompaniją visada yra ką pasakyti ir būtent jie, patys būdami labai kokybiškais žanro neformatais, čia geriausiai tiko.  Savo sugebėjimais ir požiūriu į muziką, Jama 100% pelnytai vis dažniau matomas didesnėse scenose. Tik čia įžvelgiu ir mažytę grėsmę ir tikrai ne todėl, kad savo įdirbį ir sugebėjimus Jama galėtų „nupopsinti“ – anaiptol ir žinant jį – to tikrai nebus. Grėsmė čia, kad vis dažniau pasirodydamas su kitais atlikėjais Jama gali atitolti nuo grupės, o būtent jų, per tuos metus įgytas, susigrojimas ir sudaro labai didelę dalį laisvumo ir gyvybingo žavesio jų koncertuose. Taigi nuoširdžiai linkiu išsaugoti tai kas yra, ir kad tokios grėsmės niekada nevirstų kūnu. Plius labai tikiuosi išvysti ir savaitgalį vyksiančiame MC Battle.

Toliau, kas liečia aplinką, tikrai nesijaučia jokios rudeninės depresijos ir viskas atrodo jaukiai ir daug žadančiai. Žmonių yra, tačiau ne sausakimša, nors prieš pat renginį net kiek nuogąstauta, nes Facebooke „attending“ tik 300. Bet šis neatitikimas labai lengvai paaiškinamas. Mat maloniai stebina oficialiai tą vakarą įrodytas faktas, kad ir Lietuvoje jau realiai turime  „subrendusią repo klausytojų kartą“. Visi susirinkę tikrai buvo bent gerokai 20+ ir sąžiningai apsidairius viso koncerto metu nepamačiau nei 1 jaunesnio. Iki šiol nepamenu, kad taip kada nors būtų nutikę Lietuvoje vykstančiuose *repo renginiuose. Atvirkščiai, kartais pagrįstai, kartais ne, bet gan dažnai tekdavo išgirsti frazę, kad „gal jau tam aš ir per senas“ – čia nieko panašaus nei mintyse būti negalėjo. Taigi  darosi dar labiau „kitaip“ – dar labiau įdomu.

Everlast (Artūras Smalius foto)Maža pertraukėlė ir į sceną lipa **Everlast. Iškart į rankas čiumpa gitarą ir su klavišininko pagalba, koncertas pradedamas keliais, vienas po kito sekančiais, ramiais kūriniais. Ties trečiu, net pagalvojau, kad nejaugi jis toks pasipūtęs ir visai nebendraus su publika (buvę neskubėkit mėtyti akmenimis, nes – taip, dabar jau žinau, kad klydau ir vėliau koncerto eigoje,už tokią mintį net atsiprašyti norėjosi, bet per pirmas 10 minučių žodžių publikai buvo mažiau nei 10). Ir tik suskambėjus sekančiam kūriniui (jei atmintis neapgauna „Gone For Goods„), ir salei imant dar aktyviau ploti ir reikšti emociją – yla išlenda iš maišo. Mat tuo metu (gan netikėtai) atlikėjas paėmė ir visus nuramino bei pasiūlė visą dėmesį su energija koncentruoti tik į muziką. O juk mes repo tūsuose įpratę, kad MC nuo pat pradžių stengiasi užvesti publiką. Antradienį buvo kitaip, čia atlikėjas (prierašas MC labai keistai atrodytų prie Everlast) koncentruojasi tik į tai, ką daro. Maždaug suprask, kad „kur jūsų rankos“ ir „kaip jaučiatės“ ar juo labiau koks aršesnis „fuck da police“ šūksnis nėra tai, kas norima perduoti, tai nėra šios muzikos žinutė, emocija ar mintis – tad čia to ir nereikia. Sutinku ir pripažįstu paskubėjęs su nuomone, nes čia, į tarpus muzikai, tikrai nereikėjo nieko perdėtai kišti.

Toliau Everlast nesiblaškydamas, bet leidęs suprasti esmę, jau gan šiltai bendrauja su publika. Pradeda skambėti ir žinomesni, hitais tapę kūriniai.“ Whach me shine“, asmeniškai geriausias ir energingiausias **„Stone in my hand“ – superiniai kūriniai ir puikus iki skausmo pažįstamo balso atlikimas, nekreipiant dėmesio į kelias smulkias technikos problemėles. Emocija gera, rami bei tikrai malonu klausyti, nors keliems personažams ir norėjosi pašūkauti (kas galbūt 1 kartą ir sukėlė šypseną, tačiau toliau tai pasirodė panašiau į nepagarbą). Tačiau čia Everlast (vis pagurkšnodamas viskio, apie kurį irgi išsakė šmaikščią nuomonę) pats viską juokais sudėliojo į savąsias vietas. Ir po geros valandos nuo koncerto pradžios ateina supratimas, kad artėja kulminacija.

Praėjus gerokai daugiau nei valandai, Everlast su klavišininku pasako „thank you“ ir palieka sceną. Visi suprantame, kad tai ne pabaiga, nes dar liko krūvelė pačių laukiamiausių, plius reikia pakeisti trūkusią gitaros stygą.  Taigi vėl pasirodoma scenoje ir atliekama „Black Jesus“, „White Trash beautiful“ ir „Put your light on“  – puikūs, daugeliui buvusių Lofte, gerai žinomi kūriniai (ko tikrai negalima pasakyti apie visus iki tol skambėjusius,  dalį  kurių turbūt žinojo tik didžiausi fanai). Tikrai nuoširdu ir skanu priimti visą tai kas sklinda nuo scenos. Sekantis žingsnis ir vėl į užkulisius. Va čia jau publikai teko kiek labiau pasistengti ir užtrukti audringai raginant sugrįžti, nors gretos minimaliai apmažėjo, po poros minučių vėl Everlast ant scenos ir visi suprantame su kokiu gabalu. Ir nors skamba tikrai visokiariopai, 180 laipsnių kitaip nei 1992m (taip jau 22 metai kaip “Jump Around”) – labai gerai. Nors paskutiniajame albume akustiškai atliekamą kūrinį daugelis įvardintų, kaip lopšinę lyginant su originalu, bet pasikartosiu, gyvai =  labai gerai. Juolab, kad pusantros valandos kokybiškai išbūti nenutrūkstamam dėmesio centre, tikrai verta pagarbos.

Pabaigai pastebėjimas, kad nors „žemas“ anaiptol nesudraskė kolonėlių, žmonės madingai nestraksėjo 135 bpm tempu ir iškeltų rankų dažnai išvis nebuvo – susumavus gaunasi “kitaip”, ir kad tai labai stiprus gero atlikėjo pasirodymas. Visą pastarąjį akustinį albumą išklausyti nėra taip įdomu (čia jau reikia būti prisiekusiu gerbėju ir, matyt, labai mėgti viskį tik be kolos), tačiau gyvai Everlastas tikrai dar nesuseno ir žino ir labai profesionaliai gerbia tai, ką daro. Iš pirmoje pastraipoje išvardintų maišto, ramybės, nuoširdumo, stilių mišinio… klaustukų – jis per ilgą laiką pasiėmė, kas geriausia ir be didelės pompastikos parodė tai scenoje. Todėl labai ačiū Jam bei Galapagų ir Lofto komandoms, kurių dėka turėjome puikų antradienio vakarą. Jėga, kai festivalis neužmiega ant laurų ir tarpusezonį! Didelis AČIŪ!

*taip tai nėra vien repas, bet sutikite, kad daugelis ėjo labiau į repo  nei į roko koncertą.
**prieš pasirodymą atlikėjo nuotaika turėjo būti dviprasmiška, nes prieš kelias dienas Maskvoje konfiskuoti visi prekybai gastrolėse skirti Everlasto įrašai ir marškinėliai.
***prieš porą dienų Everlast lankėsi ir Ukrainoje, kur šis revoliucinės nuotaikos kūrinys turėjo tikrai nuskambėti dar įdomiau

 

Žymos

Susiję

2 komentavo

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Close