Straipsniai

Garsai iš Albiono. Pirma dalis (HipHop.lt 2010)

   Didžiąją Britaniją galima laikyti ta vieta, kur hiphopas buvo išreiškiamas nestandartinėmis formomis. Jis buvo visai kitoks nei, pavyzdžiui, už Atlanto ar kaimyninėje valstybėje kitame Eurotunelio gale (Prancūzijoje). Jame pynėsi britiškas rafinuotumas, inteligencija ir pankiškas chuliganiškumas. Hiphopo šaknys Britanijoje skiriasi nuo to, kokias šaknis jis turėjo kitur. Didžiausią įtaką tam darė gilios Britanijos muzikos tradicijos, kurios skyrėsi nuo jau minėtos Prancūzijos ir JAV muzikos ir jos supratimo. Londono multikultūriškumas į hiphopo vystymasi čia įnešė Karibų, kurių motyvai populiarūs ir nūdienos repe. Taip pat gausu azijietiškų motyvų. 

Dar vienas britų hiphopo šaknų skirtumas nuo amerikietiškų – Amerikoje repas vystėsį iš soul ir funk, o Britanijoje – iš reggae ir dancehall. Čia tradicinis hiphopo skambesys derinamas su drum‘n‘bass muzika. Ši kultūra čia labai sėkmingai gyvuoja greta trip-hopo, britų roko ir  kitų atšakų.

 

2003m. laikraštis „The Times“ apie hip-hopą Britanijoje atsiliepė:  „UK repas“ yra tarsi didžiulė muzikos Bažnyčia, priimanti viską, kas sukurta Britanijoje vietinių muzikantų bei įkvėpta hiphopo, kurią varo tas pats stimulas, dėl kurio aštuntajame dešimtmetyje Niujorko gatvėse atsirado ta pati kultūra“.

 

Mc Mell’O

 

Kultūra Britanijoje formavosi panašiai kaip ir Amerikoje: ir čia buvo populiaru šokti breiką, paišyti grafiti, braižyti plokšteles bei repuoti. Kadangi tuo metu JAV hiphopas buvo išsivystęs labiau, jaunųjų britų hiphopo muzikos gerbėjų skonis buvo įtakojamas to, ką jie girdėdavo kuriamo už Atlanto. Vienas iš ryškesnių skirtumų tarp Britanijos ir Amerikos buvo tas, kad Britanijos vidaus gyvenime nebuvo aktualios rasinės problemos. Į vakarėlius susirinkdavo ir juodaodžiai, ir baltaodžiai, ir kitų rasių atstovai, bet niekam dėl to problemų nekildavo. Įvairių rasių, religijų atstovų tarpusavio geras sutarimas buvo viena iš priežasčių plisti naujai, iš Amerikos atkeliavusiai kultūrai.

 

Pirmasis Didžiojoje Britanijoje oficialiai išleistas albumas buvo Newtrament „London Bridge“, kurį 1984m. išleido leidybinė kompanija Jive records. Pirmieji leiblai, kurie leido daugiausia hiphopo albumus, pradėjo rastis po poros metų. Tai buvo Music of Life firma, kurioje įsirašinėjo ir Derek B, ko gero, pirmasis iš britų MC, susilaukęs ir komercinės sėkmės. Taip pat čia dirbo ir grupės Hijack, The Demon Boyz, Hardnoise ( vėliau pasivadinęs Son of Noise),  MC Duke. Taip pat atsirado tokių, kurie išvyko į JAV, tai garsusis Slick Rick bei Young MC. Gal kiek netikėta, bet pirmąja „hiphopo galva“ čia laikomas Malcolm  McDauel, garsiosios grupės „Sex Pistols“ vadybininkas. Jo gabalai „Duck Rock“ ir „Buffalo Gals“ devintojo dešimtmečio pradžioje skambėdavo unisonu kartu su Afrika Bambaataa „Planet Rock“ . Tokiu būdu buvo parodyta, kad Britanijoje hiphopas niekuo nenusileidžia amerikietiškam, kartu ir išlaikydamas savitumą. Tuo metu taip pat buvo populiarūs ir Art of  Noise su kūriniu „Beat Box“. 1987m. MC Kamachi Sly nugalėjo reperių varžytuvėse, kurias organizavo Tim Westwood. Gavęs savo piniginį prizą, jis tuos pinigus švystelėjo į publiką, pareikšdamas : “Aš darau tai ne dėl pinigu, o iš idėjos, dėl meno”. Tai sukelia ispūdį, kad tais laikais šios kultūros vystymasis pasižymėjo didžiuliu atsidavimu jai ir nesavnaudiškumu. Taip pat tuo laiku, mano nuomone, ganėtinai anksti, pradėti leisti ir repo muzikos rinkiniai (britiškieji “Ultimatumai” 🙂 ).

 

Derek B.

 

Prie britiškojo hip-hopo ištakų prisidėjo daugybė žmonių, kurių vardai dažnam gali pasirodyti negirdėti ir nieko nesakantys.  Vienu iš judėjimo patriarchų laikomas Mc Mell’O,  The Trashpack – vietinė Beastie Boys versija. Taip pat projektas Hijack, jame dalyvavo ir jau minėtas Kamachi Sly, grupė sukūrė svarbų britiškam hiphopui gabalą „Style Wars“, o 1991m. išleido albumąThe Horns Of Jericho, kuris išleistas žymiojo Ice – T leible. Buvo ir toks veikėjas Ty, emigrantų iš Nigerijos atžala, kuris tuo metu pasižymėjo labai intelektualiais tekstais. Jis dirbo su jau minėtu Mc Mell’O , pastaruoju metu jis kolaboravosi su Big Dada ir išleido porą ganėtinai gerų albumų „Awkward“ (2000) ir „Upwards“ (2003).

 

1989m. pasirodo pirmasis valstybėje žurnalas skirtas hiphopo kultūrai – „Hip-Hop connection“, po poros metų – pirmasis hiphopo pasirodymas, kurį translaiavo televizija – MC Reason aka Voice of Reason su “Symbolise / HouseQuake” bei Jonie D su “Which Base / Ride On”.

 

Kaip ir daugelyje valstybių, taip ir Britanijoje, kiekienas atskiras miestas turėjo savo atskirą sceną, pvz. Notingamas didžiavosi Stereo MC’s kolektyvu, Lydse karaliavo Braintax, Breaking the Illusion, Nightmares on Wax, Mančesteris buvo Ruthless Rap Assassins, The Kaliphz, Jeep Beat Collective, MC Tunes tėviške. Todėl po kurio laiko, kai susiformavo autentiška britiška hiphopo scena, nebebuvo poreikio kopijuoti amerikiečių. Tokiu būdu susiformavo britų reperių identitetas.

 

Dar vienas britų old school’o atstovas – Rodney P., tada turėjęs ir Mc Roddie Rock pseudonimą. Veikdamas žymioj Londono komandoj The London Posse, jis tuo metu įnešė naujovių į undergroundą – repuodavo laužyta Londono cockney tarme, o tuo metu jo kolega Bionic leisdavo reggae toastingus. Tai galima laikyti neįprastu dalyku, nes tuo metu buvo tokia tendencija, kad daug britų reperių mėgdavo kopijuoti savo kumyrus iš Amerikos, todėl ta kalba šiek tiek įtakojo ir repą Britanijoje.

 

Iš to meto žymesnių DJ’ų galima paminėti DJ Cutmaster Swift, kuris tuo metu pasiekdavo aukštas vietas net ir pasaulio čempionatuose.

 

Šiais laikas, kuriant bytus, užverda diskusijos – sempluoti ar ne? Tuo metu Britanijoje šiuo klausimu tuo metu diskutuota dėl kitų priežasčių. Esmė buvo tame, kad didžiosios leidybinės firmos nukentėdavo, kai kažkas savindavosi jų globojamų atlikėjų melodijas, todėl tokius sempluotojus neretai paduodavo į teismą. Buvo prieita iki to, kad norint sempluoti, reikėdavo išsipirkti tam tikram kūriniui leidimą. Ir, deja, bet dažnai tai būdavo neįkandama prabanga smulkesniems hip-hopo veikėjams. Vieni tokių teisės aukų buvo The Criminal Minds, kurie, išleidę albumus 1990 ir 1991m. buvo kaltinami neteisėtu muzikos savinimusi ir jų albumai plačiojoje prekyboje nepasirodė.

 

Dj Cutmaster Swift

 

Žinoma, ne iš karto visi tapo šios, ganėtinai naujos kultūros gerbėjais ir Britanijoje ir paplito tikrai ne per porą dienų. Netikėtu, bet svariu pagalbininku skleidžiant hiphopą tarp plačiosios liaudies tapo piratinės nekomercinės radijo stotys, kurių tuo metu, kaip ir mūsų dienomis, veikė daugybė. Vienos pirmųjų buvo ABC 105 bei MCR 90.3 (Music City Radio) stotys. Netrukus žymus radijo laidų vedėjas John Peel naktinio eterio laidose pradėjo leisti hiphopo muziką. Tiesa, tai nebuvo daroma ypač dažnai. Bet greitu laiku situacija pasikeitė ir hiphopą jau buvo galima girdėti daugybėje laidų, tarp kurių buvo ir Mike Allen’s Rap Show stotyje Pennine FM Lydse, Jeff Young laida Independent Local Radio, Dave Pierce pradėjo vesti laidą GLR, o Тim Westwood išgarsėjo LWR – dabar jis du kartus per savaitę veda laidą apie hiphopą Radio1 stotyje. Žodžiu, reikalai pajudėjo. Bet, kad ir kokie įspūdingi atrodytų šie pasiekimai, jie tebuvo lokalaus masto nedideli laimėjimai.

 

Dešimtojo dešimtmečio viduryje Britanijos hiphop kultūra išgyveno kartų kaitą. Žanro mastodontai pasitraukė užtarnauto poilsio, vietoj jų atėjo naujoji karta, kuri užaugo kartu su šio stiliaus formavimosi šaknimis, taip pat juos stipriai įtakojo ir elektroninės muzikos atšakos. Ant scenos buvo metas pasirodyti  The Herbaliser, Mr Scruff, Mark B, DJ Skitz, Roots Manuva…

Autorius Kiesha

Susiję

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Close