InterviuNaujienos

Interviu su EKU. Nuo tų laikų, kai graffiti Lietuvoje dar praktiškai neegzistavo (Idiot Mag)

SONY DSC
Foto by Kornelija Juodkaitė. Eku

Graffiti piešėjas, iliustratorius, grafikos dizaineris, graffitistudija.lt įkūrėjas, aktyvus visuomenės veikėjas… daug epitetų leidžiančių susidaryti pirmąjį vaizdą apie šį išskirtinį pašnekovą – taigi prieš jūsų akis interviu su NWS komandos nariu, EKU (Edgaru).

 Na, Edgarai, pasakok kaip prasidėjai graffiti piešėjo kelią?

Oi, senai, paišau jau nuo 1996 metų.

1996 metai, ką tie metai reiškė graffiti kultūrai Lietuvoje?

Tada graffiti beveik neegzistavo. Aš pats nieko nesupratau. Klasiokas grįžo iš Anglijos ir pradėjo kažkokias raides rašinėti, galvoju, kas čia, rašo, atrodo, bet ką, raides, žodžius. Paklausiau, kas čia tokio. Daugmaž paaiškino, taip ir užsikabinom: trise tokie mes buvom.

Pradėjom po Vilnių daryt ekskursijas, žiūrėt, ką kur galima rast. Jeigu išgirstam, kad kažkur atsirado naujas graffiti, važiuojam ten jo žiūrėt. Važiuodavom su troleibusu žiūrėt kažkokio vieno parašo, kurį kažkas su markeriu ant palangės parašė. O jeigu tai būdavo spalvotas piešinys ant sienos…!

Anksčiau nebuvo spalvų, nes brangiai kainuodavo, bet piešti viena spalva būdavo neįdomu, negražu, reikėdavo bent dviejų… Manėme, kad didelis spalvų kiekis būtinas, nes taip matydavome žurnaluose.

Kur Lietuvoje 1996 m. buvo galima nusipirkti graffiti dažų?

Pirkdavom paprastus statybinius. Kadangi pinigų neturėjom ir daug spalvų nebuvo, kažkas sugalvojo raides rašyti teptukais. Su teptukais tai spalvas maišyti gali. Bet vis tiek nesigaudavo kaip žurnale, o norėjosi, kad gautųsi.

O koks jūsų tikslas buvo? Atkartoti?

Taip. Aišku, galvodavom ir savo, bet matydami spalvotas raides, piešinį šalia, spalvotą foną, komandos pavadinimą – tą standartinį privalomą rinkinį atrasdavom sau patinkantį stilių ir bandydavom atkartot.

Prisiminiau, kad net ir straipsnis apie mane buvo išėjęs.

Jis turėjo neigiamą potekstę?

Ne. Žinot, man tas laikotarpis labai patiko. Buvo etapas, kai graffiti beveik neegzistavo, Vilniuje galėjai kokius 4 ar 5 piešinius pamatyt. Mamania ir Požemis buvo kelis darbus nupiešę.

Tada buvo antras etapas. Kai pradėjo piešti daugiau, visiems buvo įdomu. Atvažiuodavo LRT, filmuodavo, klausdavo: „Na, papasakok, kas yra graffiti? Prasidėjo judėjimas.

O trečiame etape, kuomet visi jau žinojo graffiti, prasidėjo egzotika – piešimas ant traukinių. Aš gal pora kartų ant jų piešęs, man kažkaip nepatiko. Žinot, užsienyje važinėja traukiniai per miestą, o pas mus – per mažus miestelius, dar ir stotys už miesto, niekas tų piešinių nemato. Būdavo tik nuotraukai. Bet kiti labai daug piešė. Prie mano namų buvo traukinių depas, tai aš ekskursijas darydavau žurnalistams.

O piešiniai tobulėjo taip: po teptukų prasidėjo purškiami dažai. Užvežė purkštukų. Beje, purkštukų, iš pradžių mes ieškodavom po šiukšlynus, nuo dezodorantų. Būdavo nelabai koks užsiėmimas, bet užtat turėdavom daug gerų purkštukų: storų, plonų.

O kaip tu dabar? Pieši vienas ar su komanda?

Turime komandą, jau 10 metų gyvuoja: tai mūsų rajono, Naujosios Vilnios, projektas. Kas tame rajone gyvena, vos ne automatiškai patenka į komandą, labai šauniai sekasi tą judėjimą išlaikyti. Komanda vadinasi NWS, nėra labai populiari Lietuvos mastu, bet mums labai svarbi.

Bendrauju su daug komandų.

Ar kažkaip atskiri asmeninius ir komandinius darbus?

Aš išgyvenu iš piešimo. Bet raidžių piešti beveik netenka, turiu piešti tai, ko nori užsakovas. Mano svajonė buvo gyvent iš piešimo ant sienų, o kai pradėjau tai daryt, pasidarė nuobodu. Jeigu dabar galėčiau mesti, norėčiau piešti tik raides, tą tikrąjį graffiti.

Kiti mano darbai, apie 90 %, daryti nelegaliai. Nesakau, kad mes specialiai taip darom. Darom taip, nes taip išeina. Aš nemanau, kad graffiti turi būti tik nelegaliu. Bet kitaip piešti nėra sąlygų, ir man vienodai, aš tiesiog noriu piešti ir piešiu ten, kur yra vietos.

Graffiti konkursai Lietuvoje. Ar užtenka erdvės pasireikšti?

Dabar ne. Gaila… Anksčiau, tais gūdžiais 2004 metais, kai, atrodo, graffiti beveik nebuvo, vyko graffiti konkursai. Piešk, ką nori: raides, street artą. O dabar, kai viskas, atrodo, užsisuko, į konkursus graffitistų neatrenka.

Graffitistas yra tas, kuris piešia raides. Gal daug kam nesuprantama, nepatinka, bet taip yra. Gali tas raides papuošti, nebūtinai jos turi būti vienos, bet nereikia persistengti. Nereikia raidžių ir atmesti. Būdavau renginių komisijoje: pamato raides ir iškart atmeta arba liepia iki minimumo sumažini. Visi graffiti pamiršo ir nori street arto. Nesuteikia progos piešti raides.

Kai būnu kokioje komisijoje, sakau, kad nevadintų renginio graffiti renginiu; reikia vadinti street arto renginiu, tada visiems viskas bus aišku.

 Tai negalima dėti lygybės ženklo tarp street arto ir graffiti?

Anksčiau mes vadinom taip pat, bet dabar atsiskyrė. Ten, kur pamatysi piešinį, nepamatysi raidžių, kaip ant Lietuvos kino teatro. Iš pradžių aš supykau, nes man labai nepatinka kai gadina kitų piešinius. Bet iš kitos pusės, iš pradžių ten buvo raidės ir užpiešė jas… Tad, kas pirmas pradėjo terlioti? Žmonės supranta, kad jeigu ten nupieštos rankos, tai gražu, jeigu raidės, tai – terlionė ir gali daryti, ką nori. Kas ten yra dabar, galiu pavadint graffiti.

Kokios tavo mylimiausios vietos Vilniuje?

Gamykla pas mus Naujojoje Vilnioje. Ten jau tiek sluoksnių… Iki šiol ten daug kas piešia. Todėl greit užpiešia tavo piešinį. Bet dabar gerai, yra fotoaparatai, nufotografuoji, gali atleisti už ušpaišymą (šypsosi).

Tai piešimas ant kitų piešinių jau atleistinas?

Tai blogai, nes pilna mieste vietų, kam piešti ant viršaus. Jei tai legali vieta – nieko nepadarysi, ten piešti gali visi. Bet mieste neatleidžiama, anksčiau to nebūdavo, dabar – būna.

Visada pasirašai po savo piešiniais?

Tikrai taip. Parašas būtinas! Aš savo komandos narius agitavau, kad ir datą būtinai rašytų, kai eini pro piešinį po poros metų, žinai, kada jis padarytas, įdomu.

Radau savo 1999 metais pieštą piešinį, Naujojoje Vilnioje, buvo nerealu. Man nesinori vien į centrą lįsti, norisi, kad mūsų rajonas būtų išpieštas ir taptų graffiti sostine (juokiasi).

Ar keičiasi ten vietinių požiūris į graffiti?

Net nežinau. Jaunimas su tuo užaugo ir kai kurie dabar yra kokių įmonių direktoriais, prašo jų ofisuose piešti, kad padarytumėme „taip, kaip gatvėje“. Vyresnių kartoje vieniems patinka, kitiems – ne. Buvo vieną kartą policiją iškvietę, visai nesenai.

Po renginių, padidėjusio viešumo, situacija pasikeitė. Anksčiau būdavo, kad per renginį ateina ir sako norintys, kad mes jiems daugiabutį namą išpieštumėme. Klausiam, kur? Sako, Naujojoje Vilnioje. Aišku, mes nepiešiam, nes reikia gyventojų leidimo, bet žmogus sako: „Ne ne, jeigu atvažiuos policija, sakyk, kad čia nuo Petro“ (juokiasi) Bet dabar nebenori, vieša nuomonė, kad tai terlionė, padarė įtaką.

Tai viešumas – graffiti rykštė?

Ne, bet… Kuo daugiau gaudo, baudžia, tuo graffiti pasidaro paprastesni ir nebe gražūs eiliniam žmogui. Anksčiau ateidavom dieną, piešdavom po daugiabučio palangėm, atėjusios bobutės – patys pikčiausi žmonės – sakydavo, kaip gražu. Jeigu per Kalėdas piešdavom, tai sakydavo, kad dar Kalėdų senį nupieštumėm, pro langus matys, tai bent gražu bus. Piešiniai būdavo gražūs, nes daugiau laiko galėdavai jiems skirti, o dabar turi skubėti, kad tavęs nepagautų.

Ar nuo pat graffiti atsiradimo jame buvo nelegalumo principas?

Taip. Visada jis buvo nelegalus. Baudos didelės, į kalėjimą sodindavo. Aš kalbėjau su vienu prancūzu, kuris sėdėjo už tagų piešimą vienoj kameroj su pardavinėjusiu heroiną. Visada tai buvo nelegalu, bet, pavyzdžiui, Niujorke, kaip alternatyva vyksta parodos, jau nuo 1987 metų, kažkas tokio.

Turi kokių užsienio piešėjų, kuriuos seki?

Anksčiau būdavo tokių. Buvo senieji amerikiečiai, vokiečiai, dabar gal Mad C, Smash 137…

O lietuvių tame tarpe yra?

Lietuviai beveik nepiešia tokių spalvotų. Šiaip visi nustojo piešti… Šeima, vaikai.

Tai ką daryti?

Reikia renginių, reikia žurnalo! (visi juokiasi)

Interviu autoriai Idiot Mag (pirmąjį numerį rasite spustelėję ČIA)

Taip pat  visiems besidomintiems graffiti rekomenduojame paskaityti –> http://hip-hop.lt/graffiti-interviu-zed-mastantis-ir-laisvas-graffiti/

Žymos

Susiję

4 komentavo

    1. Su senais grafitiorais buvo labai smagu paskaityti sena viena is kgs nariu interva kur pries desimt plius metu sake kad nera ‘nera vietu kur paisyti“ 🙂




      0



      0

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Close