Įdomu!Straipsniai

RAKUGAKI. Japonijos GRAFFITI (I Dalis) (HipHop.lt 2008)

PROLOGAS

 

Tamsi miesto prieblanda. Blausios žalios šviesos atspindy pro drėgną asfaltą prabėga niūrus šešėlis. Vos spėjus perbėgti per gatvę, ją užplūsta kelios viena po kitos greitai pravažiuojančios mašinos. Reklaminės vitrinos pradeda mirguliuoti, Jis paeina dar kelis žingsnius į sutemą.wrtt Saugos instinktai verčia pasitikrinti: gobtuvas ant galvos, rankas dengia pirštinės, juoda skara palieka tik mažą plyšį akims – Jis turi būti nepastebėtas ir viską daug geriau sekti nei Jį supanti aplinka. Ramiais akių fragmentais prabėga pro užterštą miestą: asfaltas, šaligatvis, stulpas, balta siena, metalinė tilto konstrukcija ir šimtai, tūkstančiai, milijonai mažų spalvotų miesto skruzdėlyno betoninių dėžių kvadratinių šviečiančių spalvų… Šią sumaištį supa tik beribė nakties tamsa. Trikdanti aplinka, tačiau Jo viduje nenumaldomai kirba emocija menui skleisti. Akys vėl veda tuo pačiu nuosekliu maršrutu: asfaltas, šaligatvis, stulpas, balta sie… Sufokusuoja vaizdą ties ja, kelis kartus papurto dažų flakonėlį ir leidžia savo idėjoms šaknytis po baltą tinko sluoksnį. Staigiais judesiais išmargina sieną. Aerozolio šnypštimas pro flakonėlio galvutę. Pirmo dažų taško nuvarvėjimas. Emalės kvapas. Staigus sučiupimas už rankos ir akibrokštiškas klausimas: „Nani o shimasu ka?” [Ką čia darai? – vert. iš jap. kalb.].

 

GRAFFITI PLĖTRA JAPONIJOJE

 

Menas yra universalus. Jis turi savas formas, tam tikrus rėmus, tačiau jo plėtros kryptys, tempai ir tendencijos yra nevaržomos, o kartais ir nenuspėjamos. Modernusis vandalistinis gatvės menas apskriejo jau bemaž visą pasaulį. Savo startą ir pagreitį įgavęs Niujorke, graffiti nukeliavo iki pat Tolimųjų Rytų. Šio gatvių reiškinio pavadinimas yra vienodas, tačiau radęs prieglobstį skirtingose kultūrose, jis įgauna šiek tiek kitokią, savotišką formą. Šį kartą norėčiau apsistoti ties viena iš svarbiausių Rytų šalių Nippon koku (Saulės kilmės – vert. iš jap. kalb.) valstybe – Japonija.

 

Wildstyle Hip-Hop’o kultūra su visais savo elementais į Japoniją įsiliejo beveik tuo pačiu keliu kaip ir į daugelį ne tik Azijos, bet ir viso pasaulio šalių – per populiarų 1982 m. filmą „Wild Style”. Visų pirma buvo priimtos tokios subkultūros šakos kaip breakdancing ir graffiti ir tik vėliau pasijungė likusios dvi (MCing’as ir DJing’as). Tačiau tikrasis gatvių piešinių menas įgavo brandą bei nusistovėjo tik `90-iais. Didžiausią įtaką tam laikotarpiui darė pačių japonų iniciatyva ir užsidegimas vykti į JAV semtis idėjų iš gatvės kultūros. Būtent ten prisižiūrėję aerozolinių dažų margintų sienų, japonai grįžę į gimtinę bandydavo tai atkartoti ir kartu vystyti savo stilių (gi kopijuojant niekad neišgausi tokio pat piešinio). Aptariamais laikais Tekančios saulės Šalyje informacijos plėtra ir kiekiai patenkantys iš užsienio buvo limituoti. Tai dažniausiai lėmė dar tuomet nebuvusių technologijų stoka bei šalies, kaip salos, faktorius. Čia žinios apie Hip-Hop’o subkultūros subtilybes patekdavo žymiai lėčiau nei kontinentinėse šalyse. Galima dvejopai žvelgti į tokią tendenciją, bet aš manau, jog turima daugiau teigiamų punktų, nes tai leido Japonijos graffiti scenai plėtotis pačiai savyje.

 

Saulės kilmės valstybė yra toji Azijos šalis kurią pirmiausia palietė graffiti banga iš Niujorko. Tik vėliau, plėtojantis kitiems didiesiems miestams, nelegaliosios purškiamų dažų gudrybės atskriejo į Tailandą, Indoneziją, Korėją. Tačiau Japonija vis dar išlieka numeris vienas šioje srityje dėl savo masyvių miesto ir priemiesčių erdvių. Kol kas šioje šalyje populiariausias miestas skleistis graffiti, be abejo, yra Tokijas bei nedaug nuo jo atsiliekanti Jokohama. Tačiau neatsilieka ir tokie urbanistiniai centrai kaip Osaka, Nagoja ar Hirosima. Kiekvienas miestas turi savo specifiką ar rezidentus, suteikiančius atitinkamą stilistikos atmosferą.

 

PAIŠYMO SPECIFIKOS NIUANSAI

 

Tokyo graffittiPirmieji Japonijos piešėjai susidurdavo su jau minėtomis problemomis: sunkūs informacijos srautai, retai kur buvo galima nusipirkti dažų. Ankstyvaisiais `90-iais nebūdavo tiek daug flakonų, kiek dabar, ir dažniausiai netekdavo pasinaudoti prabanga – papaišyti importiniais užsienietiškais dažais. O jeigu ir atsirasdavo tokių tai iš čia išplaukdavo sekanti problema – purškimo galvučių (cap‘ų) stygius bei neatitikimas. Atrodo būtų galima be jokio galvos skausmo imti ir naudotis savais vietinės gamybos dažais, nes jų pramonėje tikrai buvo ir kartu papuldavo prekyboje. Tačiau.. Čia iškyla Japonijos graffiti „įrankių” specifika. Šioje šalyje dažų flakonai yra pagaminti visiškai skirtingai nei daugelyje Vakarų Pasaulio valstybių. Jei mes esame įpratę paprastai įdėti dažų purškimo galvutę į buteliuką (ta prasme, kad galvutėje esantis trumpas plastiko vamzdelis paspaudimo metu stimuliuoja dažų išsiskverbimą), tai Azijoje viskas yra atvirkščiai. Tai reiškia, kad pas juos iš flakonų yra iškilęs mažas vamzdelis ant kurio uždėjus cap‘ą išgauname purškimo veiksmą.

 

Kita iš tos pačios simfonijos sekanti bėda buvo ta, jog Japonijoje nebuvo dažų purškimo galvučių, taip reikalingų lygioms piešinių kontūrų linijoms dailinti. Daugelis artistų išbandė įvairiausius purškimo cap‘us: nuo plaukų lako iki insekticidų balionėlių. Tačiau nei vienas neišgaudavo taip svarbios plonos linijos kūriniams pagražinti. Ir čia pasireiškė japonų genialus išradingumas – vadinamieji „Sujungtiniai cap‘ai”.

(laukite tęsinio)

 

Autorius SWIX

Susiję

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Close