Įdomu!Straipsniai

Saga I, II, III, IV, V, VI, VII, VIII, IX, X… (HipHop.lt 2009)

Saga I. Smėlio žmonės

„Kęstutis tyliai bandė statyti eilinį kartą sugriuvusią sieną… Saulė kepino jam neseniai apkirptą pakaušį. Jis daro tą patį diena iš dienos jau ilgą laiką… Kartais jam norisi viską mesti ir pereiti į kitą smėlio dėžę arba atsistoti šalia kitų ir komentuoti su nepatenkinta veido išraiška kitus smėlio dėžės statybininkus… Jis puikiai prisimena, kaip pirmą kartą paėmė pasiskolintą kastuvėlį į rankas ir kartu su kiemo draugais nulėkė statyti savo pilies. Pirmą kartą ne kaip stebėtojas ir patarėjas, o kaip statybininkas… Smėlis sunkiai lipo. Jurgis prikišdavo į kibirėlį smėlio ir darydavo savotišką pagrindą tam, kas vėliau virsta gražia išsvajota pilimi, tokia, kokią jie dažnai matydavo per televizorių arba įsivaizdavo, gurkšnodami „Buratiną“ ir stovėdami tarp žiūrovų… Sienos griūdavo nuolat, bet tai buvo natūralu, tai juk pradžia, ji visada sunki… Matydami Kęsto ir jo bendraminčių užsidegimą, prie jų prisijungdavo ir kiti vaikai… Vieni patardavo, kiti bandė sušlapinti smėlį, kad konstrukcija būtų tvirtesnė. Taip buvo tada… O kas dabar? Nesėkmė po nesėkmės, sugriuvo sienos, paliko draugai, kiti smėlio dėžes statytojai, kartas nuo karto bandantys pavogti smėlį arba sugriauti mano statytą… Jie palaužė mano gerus ketinimus… Kodėl jie taip daro?! Negi smėlio dėžė per maža visiems? Čia juk pilna vietos! Pilna stebėtojų, kurie taip mėgsta stebėti… Aš suprantu, kad jiems labiau patinka mano kaimyno, Ginto, pilis. Sutinku, ji gražesnė, sienos tvirčiau suręstos… Bet tai tik todėl, kad jam daugiau padeda, jis gerai pažįsta kitus smėlio dėžės senbuvius, turi geresnį kastuvėlį ir bene „kiečiausią“ formelių komplektą…“

Įdomu, kodėl darydami bendrą darbą, turėdami vieną tikslą, mes dažnai labiau linkę trukdyti vienas kitam negu padėti ir patarti… Mes turime būti, kaip tos strėlės iš senos indėnų pasakos – po vieną mus lengva sulaužyti, o kai mes kartu, to padaryti neįmanoma…

Ar mes nepavargom dalinti nedalomo?.. Mes esam vienos kultūros dalis, mes vienos mozaikos dalelytės, kokie skirtingi mes bebūtumėm…

Metai po metų aš vis grįžtu prie tos pačios temos… Metai po metų stengiuosi, kad žmonės suprastų tuos pačius dalykus… Kartais man atrodo, kad visos mano ir kitų tokių pat žmonių pastangos yra tiesiog daužomos į šipulius… Tai bergždžias ir niekam nereikalingas darbas. Taip, kaip ir Kęstui, man kartais atrodo, kad lengviau yra viską mesti ir tvarkyti savo gyvenimą… Bet praeina šiek tiek laiko, keli pokalbiai nugrimzta į praeitį, o draugai tvirtai paspaudžia ranką ir padrąsina, ir tikslas vėl tampa realus.

Mes dažnai sakom, kad hip-hopas – tai vaikų kultūra. Žinoma, kad taip… Ir ne todėl, kad pagrindiniai hip-hopo gerbėjai dar yra vaikai, bet ir todėl, kad mes visi labai dažnai elgiamės, kaip vaikai: verkiam, pykstamės dėl žaislų, dalinam draugus, mušamės dėl kėdės tuščioje salėje, džiaugiamės kitų nesėkmėm, galvojame tik apie save, norim, kad mus gerbtų ir mylėtų, net jeigu tam pasiekti prireikia sukurti savo mažytį šlovės kampelį…

Išmintingas žmogus ne tas, kuris nedaro klaidų, o tas, kuris jas laiku taiso… Būkim išmintingi… Nekartokim tų pačių klaidų, mūsų klaidos turi būti mūsų mokykla, o ne dar viena vinis į mūsų karstą…

Mes dažnai sakom, kad mūsų hip-hopas šūdas… Bet tai tik todėl, kad mes patys prišikom, prispjaudėm, privėmėm – mes patys užteršėm savo smėlio dėžę. Pradžioje joje, kaip ir kitų dėžėse, buvo pripilta gražaus geltono smėliuko. Gal metas sustoti ir pagalvoti, ką blogai darom? Niekada nebus viskas idealu, tai utopija, bet bandyti pasiekti tą utopinį idealą juk galima… Ar ne?

Įdomu, kokius mus mato kiti žmonės, kiek logikos jie pastebi mūsų veiksmuose? Ar mes tik dar vienas būrelis žmonių, statančių savo smėlio pilį, kuri sugrius po pirmo lietaus, ar vis dėlto kažkas daugiau? Įdomu, ką kiti norėtų pasakyti mums, jeigu turėtų galimybę? Aš suprantu, kad mes priešinamės kitų nuomonei, bet niekas ir neliepia daryti taip, kaip mums bus pasakyta. Galima tiesiog pabandyti išgirsti, suprasti ir galbūt paimti ką nors į savo arsenalą… Kaip bebūtų, hip-hopas gimė kaip kelių kultūrų simbiozė, mums reikia naujų vejų, kad augtumėme…

Geri smėlio meistrai patys pavirsta smėliu…

Miron


Saga II. Ugnis kurstoma ugnimi

„Dvi liepsnos, suėjusios draugėn, šviečia daug didingiau negu kiekviena atskirai“

Deng Ming-Dao„356 Dao“

„Šeštadienio vakaras buvo toks ramus – rodos, be didelių pastangų galėčiau rankomis paliesti savo didelio miesto horizontą. Kažkur mirguliavo šviesos, bet tik įrodydamos, kad miestas dar gyvas. Dangus – kaip skaidrus vanduo, o žvaigždės tarsi užbūrė savuoju mistiniu grožiu. Kartais reikia tik vienos akimirkos, vieno atodūsio – staiga pamatai kažką tokio, kas suteikia tavo akims ugnies ir jėgos… Mintys liejasi viena po kitos. Miestas dažnai yra mano mūza. Aš vienas iš jos sūnų…. Galvojau apie tai, kaip greitai bėga laikas. Kiek aš spėjau nuveikt ir kiek dar teks nuveikti ateityje. Gyvenimas – tai judėjimas. Minutėlę pasidžiaugiau, kad drąsiai priimu tai, kas man duota ir lemta. Gyvenimas, darbai, liūdesys ir šypsenos, vienatvė, klaidos, mirtis… Visi mes darome klaidų, net pasimokę iš jų, vėl jas kartojam, taip jau yra.

Kartais pagalvoju, kad mes esame plati dykuma su savo smėliu ir vėjais. Bet yra dalykų, kurie yra tarsi vanduo mūsų dykumai. Kai kam tai muzika, kai kam tai tapyba, kai kam sportas, kai kam tai alus ir degus vanduo prie prišnerkštų kioskų… Visi mes su savo dykumom… Su savo smėliu, su savo vėjais, su savo vandeniu…“.

Gilus atodūsis. Rankų pirštai laikėsi už turėklų… Įdomų, kiek dar tokių, kaip aš, stovėjo čia, laikėsi už šio turėklo ir akimis glostė miesto horizontą. Čia mano idilė, mano mažytė citadelė…

Ką gi, atėjo laikas pakalbėti apie tai, kas yra mano vanduo… Jau senokai aš semiu tą vandenį iš vieno šulinio. Iš gilaus, kaip vandenynas, šulinio. Hip-hopas… Kultūra, kuri neturi ribų ir sienų. Kultūra, kuri turi didžiulę jėgą, kultūra, kuri jungia daugybę žmonių iš viso pasaulio, ir nesvarbu, koks tu – juodas, baltas, geltonas, žalias, permatomas ar spalvotas… Žmonės susijungė į vieną bendruomenę ir savo darbais pripildė šulinį vandeniu…

Su Mironu aš daug kalbėjau šia tema, ir šie pokalbiai suteikia kažką tokio, kas verčia vis dar pildyti šį šulinį ir iš jo semtis. Bet kai susiduri su kišamais į ratus pagaliais, supranti, kad reikia labai daug pastangų. Lietuvoje hip-hopo kultūra tebeišgyveną kūdikišką vystymąsi. Rodos, internetas prikimštas mp3 kūrinių, atsiranda daug naujų vardų, mc, kuriasi leiblai, išleidžiami albumai. Tačiau tai išorė, o kas yra viduje? Dauguma žmonių net nemato, kiek yra intrigų ir chaoso, kurie tik atima jėgas. Žmonės, kurie jauniems žmonėms yra tarsi Dievukai yra visai ne Dievukai, o… Aš pats su tuo susiduriu… Todėl žinau, ką sakau, tik dėl tam tikrų priežasčių nenoriu kalbėti apie tai, nes ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad tų, kas tiki ir semiasi to vandens, daugiau. Kodėl mes pamirštame tuos, kai kam gal banaliai skambančius, žodžius – Taika, Gyvenimo Kokybė, Meilė, Vienybė, Žinios… Man šie žodžiai yra iš didžiosios raidės… Kodėl mes pamirštame Taiką? Kodėl mes vieni kitus juodinam mums brangiuose internetiniuose puslapiuose? Iš kur tiek pykčio vienas kitam? Mes juk turėtumėm būti Vieningi. Kodėl mes tuščiom ambicijom žlugdom vieną Meilę, bendrą Meilę kultūrai. Kur dingo ta One Love, One Mic, One Nation dvasia? Kodėl mes atmetam žinias, kurios gerina mūsų gyvenimo kokybę? Mes jauni, bet švaistom savo laiką tuščiom kalbom ir stebėjimais iš pašalės, kai iš tikrųjų galime nuveikt kažką naudingo…

… Naudingo visiems… Gaila, kad apie tai buvo kalbėta daug kartų, o niekas nepasikeitė…

Jums tikriausiai įdomu, kas tie žmonės, rašantys tokias pasakas? Tokie pat žmonės, kaip ir jūs. Su savo pakilimais ir nuopuoliais, su savo gyvenimu… Kartais pagalvoju, kodėl mes švaistom laiką prie monitorių ir klaviatūrų, užuot nuėję į kokį kabaką ir pagėrę su draugais alučio… Mes idėjiniai… Su ugnimi širdyje ir su plačia dykuma sieloje… Tačiau, kiek laiko mes tai darysim?.. Ar verta dėl jūsų taip stengtis? Įrodykit tai, įrodykit, kad galim sukurt tą idealų, utopinį variantą…

Ugnis kurstoma ugnimi…

Korleone


Saga III. Būk TIKRAS

Yra tokia vieta, kurioje viskas prasidėjo… Neretai joje pradeda lašėti malonūs, bet tuo pačiu ir nepageidaujami, nostalgijos lašai. Tada pagalvoju, kodėl jie laša? Juk dangus vis dar giedras… Viskas dar prieš akis… O čia, žiūrėk žmogau, jau ir tuštuma aplanko. Tokia, kurios plika akimi nepamatysi. Pasimetimas tamsoje privedė prie to, kad pradėjau imti tai, ką man duoda. Lyg ir tęsiu tai, ką daręs, bandau realizuoti kiekvieną į galvą šovusią idėją, bet jau vistiek būnu ne savimi. Prarasta kontrolė, apie kurią anksčiau net nesusimąstydavau. Nes jos nereikėdavo… Žmogus būna tikras tik tuomet, kai neturi nieko. Paduok jam gardžiai kvepiantį kavos puodelį ar skaniai prinokusį rudeninį obuolį ir jis iškart praras pusiausvyrą. Bandos jausmas nugalės ir tada su malonumu išgersi ir suvalgysi tai, kas yra ne tavo. Viskas taip gražu, bet ne tavo… Pasilieki netgi ten, kur negali būti savimi. O tas netikrumas taip naikina žmogų… po mažą gabalėlį, iš lėto… Jau kuris laikas suprantu, kad geriau jau būčiau palaukęs, kol širdies balsas prabils… Kai neskubu, viskas protingiau gaunasi. Išlikti kantriam įgavus pagreitį nėra lengva. Svarbu laiku sustoti ir suvokti. Pripažinti klaidas ir iš jų pasimokyti. Atsiprašyti ir draugauti toliau… Adrenalinas, važiuojant dideliu greičiu, yra malonus, lyg ir sukeliantis savotišką orgazmą, pasitenkinimą. Bet tuo momentu nieko realiai nesuvoki. Jautiesi lyg kirsdamas visuomenės tau prilipdytas ribas, nors iš tikrųjų jos tave jau tiek būna paveikusios, kad, žiūrėk žmogau, kad tik pats gyvas išliktum… Po velnių, juk aš noriu ne tik būt gyvas, bet ir gyventi! Tai būk tikras. Noriu kurti gėrį ir dalytis juo su kitais! Tai kas maišo? Nežinau… bet žinau, kad galiu tai nugalėti.

Savo meile hip-hopui aš neabejoju. Gaila tik, kad lietuviškasis hip-hopas pradėjo keltis ne ten, kur reikia. Ne savo vidumi, o ironiškai aplipusiomis, netikromis šypsenomis. Kažkam graži pradžia Amerika, kažkam Aktorių namai, o didysis priešas – „smurfologija“. Vėliau mainstreamas prieš undergroundą, tiksliau undergroundo sukilimas prieš bujojantį mainstreamą. O kas tas undergroundas – nieks nežino. Suprask maždaug – nuopezos, kurie tik šneka, bet nieko nedaro, todėl ir nesupranta. Trumpai tariant, atsirado būtinumas apsilot. Visgi laikas parodė, kad tos šnekos ne iš piršto laužtos. Kas veda link pinigų, garbės troškimo – tai tas pats veda ir prie dirbtinumo. Vis toliau ir toliau nuo Muzikos… Kiekybė pradeda imt viršų prieš kokybę. Kaip sukurti vieningą atmosferą koncerte, jau nieks nebegalvoja. Debesys niaukias su lyg didžiai gerbiamų vilkų pasakymais, kad viskas atsibodo, viskas praėjo, viskas jau pasiekta ir nėra toliau kur eit. Susimąstai žmogus ir pats prarandi norą kažką daryt, nes suvoki, kad ir tau taip bus. Atsiranda natūrali baimė, kad tai, ką tu darai, neturi jokios prasmės. Tokiu atveju reikia sustoti. Sustoti ir laukti, kol hip-hopas pažiūrės tau į akis, parodys ir leis judėti toliau teisinga linkme.

Laikai keičiasi. Atsiranda konkurencija, kurios ankščiau nebuvo. Dėl ko ji? Kad galėtum išgerti kuo daugiau kvapniosios kavos ir suvalgyt skaniųjų obuolių, nuo kurių vėliau vidurius paleidžia? O gandų lygis! O intrigų kūrimas! Matau vienintelį priešnuodį – nekreipti į tai dėmesio. Nes jeigu tikėsi tuo, ką tau kiša kaukėtasis – imsi gimdyt blogį savyje ir tokiu būdu jį irgi skleist. Po velnių, būkime humaniški ne tik tarp savęs, bet ir aplinkoje! Kaip yra malonu matyt Svarą viešumoje, net širdį kutena. Kaip jis mandagiai, pagarbiai ir nuoširdžiai bendrauja su žmonėmis. Pagalvoju tada – va, šitas žmogus yra iš šios kultūros, jis savas. Tai kodėl negalime visi taip elgtis? Klubai net kratosi „reperių“. Kaip nesikratys, jeigu reperiai reperių kratosi. Pjaunasi PMP forumuose, kad tik būtų prie ko prisiknist. Nešneku jau apie hip-hop.lt, kur nėra registracijos ir kiekvienas mažas niekšelis gali įgelt. Nori kažką blogo parašyt? Nerašyk. Patylėk. Parašyk tada, kada gerai bus. Geriau patark, padėk, kritikuok argumentuotai. Gimdyk gėrį, o ne blogį. Nes mes visi esam žmonės ir visi vienodai galim įsižeist, laikyt pyktį ir po to jį išspjaut. Mums reikia daugiau bendrauti + tolerantiškai + realybėje.

Tikiuosi, „Ugly Duckling“ koncerte mes būsime tokie patys, kaip ir per „LoopTroop’us“. Apskritai, turime daug puikių organizatorių ir atlikėjų – džiaukimės! Tikiuosi, mano kolegos įrašys tokias dainas ar išleis tokius albumus, kuriuos galėsiu blizgančiomis iš laimės akimis parodyti kitų subkultūrų žmonėms.
Iš savo vietos aš pamačiau du žmones, kurie mąsto panašiai. Kilo begalinis noras prisijungti prie jų, nes aš irgi esu tas smėlio žmogus ir ta liepsna. Atsiprašau už tai, ką dariau blogai arba ko nedariau. Einu su Jumis į priekį, su viltimi, kad klaidų bus mažiau, kad suklupus, padėsime atsistoti vieni kitiems, o ne komentuosime už nugarų, žiūrėdami į degančio kaimyno namą. Darykime tai, ką esame pradėję, o nostalgijos lašus palikime tolimai ateičiai.
Būkime didingi savo kultūra ir savo žmonėmis!

Nasty Shit


Saga IV:


Labai senais laikais, viename mieste, apsuptas savo pasiekėjų, gyveno meistras. Kartą gabiausias iš mokinių pagalvojo,-ar iš tikrųjų mūsų meistras toks protingas ir turi į viską atsakymus? Apsėstas šios minties jis nuėjo į pievelę ir pagavo ten gražiausią drugelį. Paslėpęs jį tarp delnų, nužygiavo pas savo meistrą.

– Atspėkit, koks drugelis mano rankose – gyvas ar miręs?- Paklausė, pasiruošęs dėl savo tiesos suspausti delnus…

Net nežiūrėdamas į mokinio rankas meistras atsakė:

– Viskas tavo rankose…

Iš pradžių nieko nebuvo, buvo tik dykuma ir tūkstančiai klajojančių sielų. Laikui bėgant toje dykumoje pradėjo dygti kažkoks niekam nematytas augalas. Jis buvo keistos formos, keistos spalvos, keisto skonio…Daugelis šį augalą apeidavo kuo toliau ir tai suprantama, nes ko nesupranti – bijai labiausiai. Dienas keitė naktys, ir atsirasdavo drąsuolių, prieinančių vis arčiau, pradedančių suprast ir jau nebijančių. Kiti į juos žiūrėjo kaip į užsikrėtusius maru ir bandė jų vengt. Saulė negailestingai kaitino, o šie keli, spjovę į likusius, keliavo savanoriškai atsiskyrę. Apsigyvenę prie augalo, pradėjo jį prižiūrėti, laistyti savo vandeniu, uždengė nuo viską deginančių vėju ir greitu laiku augalas sustiprėjo, atsirado pirmi žiedai…Vaizdas buvo stebuklingas ir niekam iki šiol nematytas…Pavieniai keliautojai, pamatę šį stebuklą, skubėjo pasakoti kitiems. Ir nespėjus pasirodyti jaunam mėnuliui, žinia pasklido po visą dykumą.

Žmonės ėjo iš visur, vieni pamatę sakė, kad tokį kelią eiti buvo neverta ir grįždavo namo, kiti pasilikdavo, ar grįždami namo nebent nulauždavo šakelę. Ne visur prigijo, o augalą, jau tapusį medžiu, teko ilgai gydyti…

Vieni, gavę savo išminties dozę, išeidavo, o į jų vietą ateidavo kiti ieškantys. Pavieniai debesėliai, prižiūrimi negailestingos saulės disko, per žydro dangaus greitkelį skubėjo savo niekam nežinomais reikalais.O vidury dykumos lapeliais šlamėjo medis. Aplink jį susibūrė jau nemažai žmonių, ir atsidėkodamas už globą, medis dovanojo jiems pavėsį ir sultingus vaisius.Vaisiai buvo skirtingi, kiekviena šakelė turėjo savo išskirtinius…Ir visiem buvo gerai…

Pasaulyje yra milijonai neužduotų klausimų, jie tiesiog kažkur klajoja ir kartais niekada ir nebūna užduoti…Vienas tokių klausimų nukrito sšalia medžio ir įsirideno į pirmo pasitaikiusio žmogaus galvą…

Vejas iš įpročio keitė landshaftą, vienur pripūsdavo kopą, kitur nutrindavo, šlifavo uolas smulkiu smėliu…Žmonės jam buvo neįdomūs, tai buvo kvaili padarai, neverti dėmesio. Kaip tik vienas iš tokių padarų, žiūrėdamas į žvaigždėtą dangų, susimąstė – nuo kurios gi šakelės vaisius skaniausias?!

Susirinkusieji buvo išsigandę, kai kažkas naktį gerokai aplaužė medį…Po trumpos diskusijos nusprendė, kad tai padarė koks nors ateivis, tikrai ne vienas iš jų. Bet pasitikėjimas užleido vietą įtarumui, kiekvienas naujas žmogus norėjęs prie jų prisijungt buvo vaikomas ar kaltinamas nebūtais dalykais. Savam rate kaltų niekada nebuvo…Kaltas buvo kažkas kitas…O medį vis laužė ir laužė…

O kažkur už tūkstančių mylių mokinys, supratęs, kad meistro prigauti nepavyko, suglaudė delnus…

O ką gi mes darom su savo medžiu? Su drugeliu rankose? Verkiam, kad mūsų medis neduoda vaisių, kad yra negražus ir mažas kaip berželis tundroj. Nepripažindami savo neteisumo suglaudžiam delnus… Norim gaut viską ir daug už nieką. Kiekvienas laiko save dideliu žinovu, tuo pačiu negerbdamas ir nepripažindamas kitų nuomonės. Lengviausiai pasakyt, kad dėl visko kalta pop kultūra ir visuomenė, ir protestuot. Gerai, protestuokim, tik kodėl mes protestuojam vienas prieš kitą, o kaltinam kitus? Mes esam hiphopas, kokie būsim mes, toks bus ir jis. Jei mes nesugebam nors truputėlį išaugt ir pasimokyt iš savo klaidų, tokia pati liks ir mūsų hiphopo kultūra. Į Lietuvą atvažiuoja vis daugiau atlikėju iš kitų šalių, atrodytų, svajonės pildosi, prieš kelis metus į tokius renginius laužėsi visi…Kas dabar? Dabar pasidarėm “išrankūs” ir svarstom, eit ar ne (laiko stoka – kita istorija). Lietuviški albumai, puiku, atsiranda vis daugiau, gal ne visada šedevrai, bet tai tik pradžia-, yra pliusų, yra minusų, tai normalu…Ką mes? Užuot pirkę, geriau atsisiųsim ar nuripinsim…Puolam taip vadinamus smurfus, kokia prasmė? Nuo kuo pradėjot jūs? Taip, jie iškreipia bendrą kultūros vaizdą ne į geresnę pusę, bet dėl šios medžiagos hiphopas populiarėja. Kažkas pasakys, kad tai jau komercija. Galbūt, bet be pinigų renginiai neorganizuojami, albumai neleidžiami. Viskas kainuoja. Idealiai niekada nebus – tai utopija, bet padarykim nors po vieną žingsnį utopijos link. Gerbkim save. Gerbkim kitus. Gerbkim savo hiphopo kultūrą, nes paimam iš jos tikrai daugiau negu duodam…Saugokim tai, ką turim…

Ra-Jah


Saga V:

Tai buvo 1999 metai kai mano ausis pirmą kartą pasiekė hiphopo muzika. Negaliu apsakyti to jausmo. Tai lyg meilė iš pirmo žvilgsnio. Tiesiog šį kartą tai buvo meilė nuo pat pirmo įrašo. Dabar tiksliai negalėčiau įvardinti koks atlikėjas privertė mane pamilti šią muziką, kuri neturėjo ir neturi sienų. Keista, bet mamos nemaldavau, kad man nupirktų būdingą ekipiruotę. Tiesiog gal dar buvo per anksti, nes visgi man tebuvo 9 metai. Su kiekviena diena mano ausys gaudavo vis daugiau mylimos muzikos, kol į mano kiemą užpūtė dar vienas vėjas. Tai buvo tas pats hiphopas, tik lietuviškas. Nežinau iš kur man artimas žmogus gavo hiphopo rinkinį

„ULTIMATUMAS 2000“, nes, kaip žinia, jis buvo platinamas iš rankų į rankas, bet tai buvo didžiausia dovana man.

Tas pats vėjas atnešė dar vieną dovaną – norą bandyti kurti šią muziką pačiam. Labai gerai atsimenu, kad mano lapuose užgimę pirmieji bandymai dėlioti žodžius buvo 2002-aisiais, kaip ir pirmosios pažintys su panašaus plauko žmonėmis. Buvau penktokas, o mano sąsiuvinių paraštėse mirguliavo pirmosios frazės, pirmieji nerišlūs sakiniai. Labai gerai atsimenu tai, kad bandydavau rašyti apie dienas, kurios bėga mano gyvenime. Tai buvo lyg eiliuotas dienoraštis. Nors koks ten eiliuotumas, tiesiog žodžių kratiniai. Metai bėgo, į mano ausis skverbėsi vis daugiau širdį raminančios muzikos. Plėtėsi bendraminčių ratas. Nors tokių nebuvo daug, nes kažkodėl mano draugų ratus sudarydavo su hiphopu nieko bendro neturintys žmonės.

Pasaulis skaičiavo 2004 metus. Namuose prasidėjo pirmieji įrašai, pirmieji feat‘ai, pirmieji bandymai kurti grupę. Labai gerai prisimenu, kaip sėdom pas draugą laiptinėje ir kūrėm grupės pavadinimą. Po ilgų derybų ir debatų buvo nuspręsta, kad grupė vadinsis „Mc‘s 4ever“. Pragyvavo ji apie metus, kol internete neužtikau nekalto skelbimo apie vykstantį hiphopo tūsą Naujoje Vilnioje. Štai ten man teko pirmą kartą susipažinti su mūsų hiphopo profesorium Mironu aka Barzda. Jo dėka gavau labai daug informacijos, kontaktų ir visokių kitokių reikalingų dalykų. Norėčiau paminėti, kad tais pačiais metais susipažinau su ne ką prasčiau žinoma hiphopo žurnaliste Alina aka Graffiti. Alinos dėka 2005 metų pavasarį susipažįstu su Artūru aka Banjooz, kuris man pagamina pirmąjį instrumentalą dainai „Penktadienio pasaka“. Tais pačiais 2005 metais seka gausybė naujų pažinčių, naujų kūrybinių idėjų.

Aš labai norėčiau padėkoti žmonėms, kurių dėka aš pažinau lietuvišką hiphopą ir kurių dėka aš ir man artimi žmonės turi tai savyje. Juk nereikia pamiršti begalės tūsų, kurių metu plėtėsi mano pažinčių ratas, kurių metu teko ir teks girdėti gerą ir kokybišką muziką. O kas svarbiausia, kad širdžiai artimą muziką. Bėga dešimti metai, kai mano ausyse skamba hiphopo muzika. Tikiuosi, kad dar ir ateinančius metų metus rasiu kuo žavėtis ir iš ko semtis kūrybinių minčių. Tai tiesiog muzika, pakeitusi viską.

Pagarbiai,

Martynas Paliulis aka Kovas


Šeštoji Saga: geležinkelis

Truputį po vidurnakčio.
Nuo keisto ir ritmingo
garso prasimerkė akys.

 

Visas jo gyvenimas yra apipintas simboliais ir užuominomis. Ne visada iš pirmo žvilgsnio lengvai dešifruojamom sąsajom. Štai ir dabar. Ankstyvas rytas, jis eina Paleisstraat link Antwerpen Centraal, kartu su jo žingsniais bunda miestas. Jis bunda labai panašiai kaip ir Vilnius. Ritmingi žingsniai Antakalnio gatve. Dvi skirtingos lygiagrečios linijos.
Du skirtingi pasaulio miestai, vienas ir tas pats žmogus. Jis eina. Jis prisimena, jis mąsto, jis tiki, jis… Šią akimirką jis jaučiasi esąs metro aštuoniasdešimt aštuonių centimetrų ūgio grandimi, kuri sujungia du taškus, per daugiau nei vieną tūkstantį mylių. Penktadienis, šešta valanda, šešios minutės po šeštos valandos, šeštosios sagos užuomazgos.

Ne veltui jo gyvenimas yra apipintas simboliais. Šeštoji saga tai nėra „Saga numeris šeši“. Skaičiumi šeši žymima harmonija, progresas, pasitikėjimas – veiksniai, kurie per daugelį šimtmečių tapo vieningos bendruomenės sinonimais. Saga – tai savo analizės ir norų, dėl bendros laimės, išdėstymas. Ją pradėjo Mironas, tęsė Julius, Ramūnas, Jurijus, Martynas, dabar tai daro Audrius, po jo tai darys kiti. Jo žvilgsnis, kaip ir Baltojo Justino Marcinkevičiaus metraštininko iš „Mindaugo“ , sufokusuotas ties žmonemis. Kas dedasi juose? Kodėl jie rašo?

Legenda pasakoja, kad žmogus, norėjęs pasiekti Dievą, statė Babelį. Legenda pasakoja, kad norėdamas statyti Babelį kiekvienas bendruomenės narys turi sugebėti sujungti savyje harmoniją, progresą ir pasitikėjimą.

Šešta valanda, šešiolika minučių po šeštos valandos. Antwerpen Centraal, šeštoji platforma link Mechelen-Nekkerspoel. Tobulos sistemos pavyzdys – geležinkelis.

Audrius Fryk

 


Saga VII:

Mergaitė – daugiakampis, mergaitė ant šluotos šviesos armijoje, mergaitė – uraganas, mergaitė – parankinė knyga. Sunku būti visa spalvų palete vienu metu, dažnai visos jos susimaišo į pilką ir nevaisingą masę, bet aš iš paskutiniųjų jėgų stengiuosi išsaugoti kiekvienos spalvos sultingumą.

Aš išbėgau į naktinį miestą, kaip visada viena, tik su ausinukais, portfelyje gulėjo surenkamas (arba išardomas) šluotos modelis 57-ų metų leidimo ir butelis mineralinio. Aš šypsojausi girtiems praeiviams ir seniems pastatams… Architektūrą aš laikiau vienu iš retų stebuklų apraiškų mūsų pasaulyje. Ypač architektūrą amžiuje. Aš įsitikinus, kad sienos turi ausis, akis, nosį ir netgi rankas, dėl to šventai tikiu – ypač seniausi iš jų gali papasakoti mums labai daug, reikia tik mokėti juos išgirsti.

Kartais taip prisilieti prie šalto akmens ir jauti, koks jis išmintingas, gilus. Tvirtas reljefas apsupa rūpesčiu ir tu klausai, klausai istorijas kažkieno dėmesio verto gyvenimo. Akmuo turi gera atmintį, bet dar geriau, kad jam kiekvienas gyvenimas yra aukso vertės. Kiekvieną gyvenimą jis papasakos, kaip skirtingų laikų herojų apysakas.

Aš vertinau ir gerbiau tai savo nebyliame pašnekove. Mums būdinga gerbti kituose tai, ko trūksta patiems. Skirtingai nuo sienų, aš laikiau žmones perdaug smulkmeniškais, tamsos šituose padaruose yra kur kas daugiau negu Malevičiaus kvadrate. Aš buvau jiems nekantri. Dėl to seniai apsiribojau jų bendravimu, tuo pačiu pabėgau nuo savęs. Mane kankino sąžinė ir priešiškumas.

Aš ištraukiau iš portfelio šluotą, nestipriai atsistūmiau nuo žemės, pakilau į orą. Žmonės to net nepastebėjo, o juk čia nebuvo jokios magijos, tiesiog minia nenori matyti, kažko neįprasto, jinai bijo pripažinti savo nepilnavertiškumą ir ribotumą.
Ore man kaip visada atsirado noras išmesti šluotą pas mano mylima giminaitę… Močiutė mus paliko, kai man buvo 4 metukai. Paslėpus šluotą į sandėliuką ir patapšnojus susivėlusius mano plaukus, jinai išskrido į kitą pasaulį vykdyti savo teismą.

Kaip šluotą galima panaudoti supratau būdama šešerių metukų. Aš skraidžiau po butą šalia tėvų, kurie su ašaromis akyse šnypštėsi į nosines. Mano motina taip ir nesugebėjo pakilti, tėvas net nebandė, būdamas išvis nutūpusiu padaru. O aš skraidžiau. Šiek tiek paaugus, aš išsinešiau savo transportą į kiemą. Tada aš jau supratau, kad tie, kurie vaikšto žeme, mano ypatybės nepastebės ir neįvertins, bet aš džiaugiausi tuo. Nepakildavau aukščiau stogų ir medžių viršūnių, kur gąsdinau varnas. Nes žinojau, kad ten, dar trupučiuką aukščiau, vyksta kova, ir manęs ten jau laukia.

Man suėjo 20. Užaugau aš visa kažkokia „vrėdna“, karštakošė ir principinga. Paskutinė savybė manyje akivaizdžiai dominavo. Viska ką aš dariau, aš dariau iš principo… Dažniausiai pati sau, nors kartais pataikydavo ir kiti netoli esantys žmogeliukai. Nesutardavau aš nei su vyriška gyventojų dalimi, nei su moteriška. Vienintele meile mano gyvenime buvo tik motina ir močiutė, kurios seniai jau nebėra.

Mamą aš mylėjau, kaip retą gėlę, kurią derėtų įtraukti į raudonąją knygą kaip nykstančią gerų žmonių rūšį… Trapi ir smulki moteris, visą savo gyvenimą paaukojo mano auklėjimui, mane jinai norėjo matyti tiktai baltą, pūkuotą ir tiktai mielą. Dėl jos aš buvau pasiruošusi viskam, net su tėvu, kurio švelniai tariant nekęsdavau, bendravau meilikaujama šypsena.

Gyvenime pasitaiko, kad neribotai buki individai dar ir neužsidegę. Žmonės, kurie nesugeba svajoti, kurti, skraidyti, džiaugtis, o moka tik šlaistytis, deja mano tėvas buvo vienas iš tokių. Jis buvo nedidelis viršininkas savo darbe ir iš pasitenkinimo kartais pridėdavo krūvą į savo kelnes. Aš seniai ketinau jį paversti į rupūžę, bet mama maldaudavo palikti šitą nelaimingąjį ramybėj. Tačiau pastaruoju metu man ir be jo buvo daugybė sielos išgyvenimų. O atsirado jie štai kaip: ne per seniausiai mes sėdėjom su mama prie vyno taurės, diskutuodamos apie gyvenimą ir ne tik apie jo puikumus. Jinai pergyveno dėl manęs, dėl mano užsispyrimo būt viena:
– Tu dažnai skrendi?
– Paskutiniu laiku rečiau, aš bijau… Mane pradėjo traukti dar didesnis aukštis.
– Skrisk aukščiau.
– Aš bijau viską sugadinti.
– Viską tai reiškia – nieko.
– Tu neteisi… Šviesos pusėje mano mintys ir veiksmai susilietų su kitais tokiais kaip ir aš… O man nemalonūs žmonės, aš galiu sugadinti tai, dėl ko seniai kovoja dešimtys jau tuo keliu einančių idealistų.
– Skrisk aukščiau, tu subrendai… Visas pasaulis prasideda tik tavo galvoje, bet bus baisu, jeigu jis ten ir pasibaigs.
Aš pabaigiau savo vyną ir išėjau miegoti, palikus mamos žodžius be atsakymo.

„Velnias žino ką turėjo omeny šita moteris“ – su šypsena dabar galvojau aš, skraidydama virš naktinės sostinės stogų. Mano rankos po truputį pradėjo šalti, kvėpavimas sunkėti, aš niekada neskraidžiau taip ilgai… Pradėjau leistis, bet kažkur 10 metrų iki žemės, staigiai patraukiau šluotos priekį į viršų. Tai buvo Džaga, tai buvo Emocijos, aš nebuvau pasiruošusi Tiesai, Kovai, Šviesai, nebuvau pasiruošusi tam, kad dabar kažkas mane matys skersai.

– NEGALI BŪTI… VELNIAS… TO NEGALI BŪTI…

Aš pakibau ore, viskas kas mane supo buvo tyluma ir naktis… O ko aš laukiau? Aš 20 metų galvojau, kad čia vyksta kovinės batalijos, skraido plėšrios torpedos ir patrankų sviediniai, o šalia jų krūva debilų klykauja „BANZZZAAAAAAJ“? Iki kokio lygio aš kvaila

Visas pasaulis prasideda mūsų galvose ir dabar aš buvau pasiruošusi padaryt savo pasirinkimą, atsistoti į vieną barikadų pusę. Aišku, aš pasirinkau šviesos pusę, ji sunkesne – ji vieniša. Mūsų Armija niekada nebus visiškai kartu. Kiekvienas iš mūsų atskirai kovos už svetimą Tiesa, už svetimą Garbę, Meilę, Svajones, ir Sparnus. Padovanos save milijonams prastuolių, miniai… kuri jį suplėšys ir sutryps. Aš pajutau dar daugiau pasibjaurėjimo tais, kas vaikšto žeme, bet pasirinkimas buvo padarytas

Jūs paklausit, kam man tai? Aš pasakysiu, kad geri darbai niekada nedaromi dėl naudos. Jie daromi tam, kad, pavyzdžiui, tu labai nori būti laimingas. Ir mergaitė ant šluotos savo karą tęs ne už tave arba kitus, o už tokį trapų reiškinį, kaip LAIMĖ, kieno jinai bebūtų.

Hip – Hop‘as yra mūsų šviesa. Bet mes visi turim savo kelius ir metodus keliauti į tą šviesą, ar su šluotos pagalba, ar su muzika, šokiu ar su bet kokia kita kūryba. Tiktai liko apsispręsti, dėl ko mes visa tai darom: dėl savęs, ar dėl kitų? Ką norim iš to gauti ir ką galim atiduoti. Kaip sugebėsim pasiaukoti.

Viskas reliatyvu – pažiūrėkit į šitos sagos herojus ir pabandykit pritaikyt tai mūsų bendruomenei, puikiai tinka. Mums tikrai yra kur tobulėti, suprasti, kas yra tavo vertybės, kas yra kitų žmonių vertybės. Nes kaip mes su žmonėmis elgsimės, taip ir jie su mumis, ne tik tarpusavy.

Chebra, saugom tai ką turim – nesimėtom savo šluotomis – ir bus tikrai mažiau kritimų. 😉

Zaletaeva

2008 11


8 Saga

…Išsisklaidžius rukui, viduje atsirado tuštuma ir šaltis, stingdantis kuna labiau nei šiaurinis nakties vejas lyjant ankstyva pavasari.

…Karys pakele Dviašmeni Kirvi, taciau pastarojo svoris priverte virpeti kiekviena raumenu sausgysle, o veide atsirado skausmo ir nusivylimo grimasa… (Atodusis)…Ech, jegos nebe tos…

O juk seniau buves bendražygis buvo besvoris, jo kuno dalis. Jie buvo kažkas vientisa ir nedaloma.

…Buvo… Kol demonai nenutrenke jo i Tartara… Tremtis buvo jo kovu pasekme (kovu, kurios ne visada buvo parankios jam, o tuo labiau nelabojo rekrutams…)

Staiga viskas, kas buvo miglota, igavo spalvas… Laikas, kuri jis praleido Tartare, gamindamas magmos davinius (maisto ruošinius ) nelebojo vasalams, nebuvo beprasmis. Jo kunas ir siela užsigrudino, pasidare atsparus pragaro karšciui ir poveikiui. O laikas, praleistas su Cerberiais (mat, begant laikui, jam buvo patiketa saugoti Pagrindinius Vartus) užgrudino kuna… Laikui begant, jis atrado panašiu i save, bendražygiu, netgi iš senu kovu. Pastarieji šaipesi: ,,Tavo Dviašmenis pasidenge rudimis ir dulkemis…“ Taciau karys, kantriai nurijes karteli, nekreipe i tai demesio ir pradejo vel lavinti tai, kas anksciau buvo jo dalimi, ko dalimi buvo jisai ir kas buvo jis…

Per šimtus dienu, praleistu Tartare, jis gavo moneta, už kuria Hado valtininkas perkeltu ji kiton Hado pusen, i  gimtasias lygumas. Ka gi, Dviašmenis vel švyti, taigi luktelkit. Dar daug nebaigtu kovu, daug mušiu laukia savoje žemeje…

…Greitai gimtosios lygumos vel bus nutaškytos krauju, nusetos kunais bei kaulais… Aš grižtu…

 Spagis


 

 

 Prošviesos šalis

arba

Saga apie Vaivorykštes žmogu

Pamenu, kažkada, jau velai po sauletekio, klajodamas miesto gatvemis ir tamsiais užkaboriais, kur eilinis mirtingas pilietis tokiu metu nedristu ne kojos kelti, atsitiktinai igriuvau i kažkoki tamsu, dregna, pelesiais dvokianti rusi. Tiesa pasakius, net dabar nesu iki galo tikras, ar tai buvo rusys. Gal neužplombuotas, nuo karo užsilikes bunkeris ar apleistas, nebaigtas statyti požeminis garažas (yra cia tokiu nemažai)? Bala ji žino. Esme ne tame. Žodžiu, taip ejau kuliais žemyn, kad paskui vos savo kaulelius susirinkt galejau. Žnektelejes i iki kulnu sudvisusio vandens ir dar bala žino ko apsemta patalpa, negailestingai suniokojes ka tik mamos taip rupestingai išskalbtus džinsus ir riebiai nusikeikes, emiau žvalgytis aplink. Tamsu, nors i rura durk! Kai akys apsiprato prie tamsos, ant aptrupejusio tinko ir rudžiu išestos sienos išvydau tai, ko, tokioj Dievo pamirštoj, o Velnio atmintoj skylej ne už ka nebuciau tikejesis pamatyti. Priešais mane ant sienos kabojo milžiniškas apvalus veidrodis su keistomis runomis, išdestytomis ratu aplink ji. Kaip ir aplink mane, veidrodyje atsispindejo juoda požemio tamsa. Nors save drasiai galejau vadinti Nakties sunumi, net man pasidare nejauku. Žengiau artyn. Kai atsiduriau per viena žingsneli nuo keistojo veidrodžio, staiga jame isižiebe dvi siauros, piktos geltonos akys, o man nespejus ne cypteleti, dvi letenos išniro iš jo ir, tvirtai sugriebusios mane už peciu, isitempe paskui save vidun…

Pramerkiau akis – vaizdas liejosi… Galvoje zvimbe, o burnoje buvo sausa. Baugiai apsižvalgiau, ar šalia nera tos baisios butybes… Ramu. Kur aš? Dangumi skubiai ritosi juodi kaip smala debesys, žeme raudona, sausa ir nualinta. Kur žole? Kur medžiai? Aaa… Štai medžiai… Juodi, pliki, apangleje kamienai… O siaube! Vietoj saules danguje juodas diskas!.. Griaudejo, o žvarbus vejas neše raudonai juodas dulkes man i nugara. Ar aš pragare?

Ejau keliu, žvalgiausi. Ten, kur, matyt, kažkada vešejo derlingi laukai, dabar išvien pelenai, pelenai… Ne gyvos dvasios… Kas ištiko šia vieta? Priejau upe ir apgriuvusi akmenini tilta. Vanduo juodas… Troškino, bet tokio vandens gerti nesiryžau. Man bežengiant tiltu, juodi vandens purslai taške jo akmenis. Vienu metu man pasirode, kad tai jau nebe purslai ir bangos, o šimtai juodu ranku glamoneja tuos akmenis ir… Ir kažka liudnai niuniuoja… Papurciau galva i šalis, o ju jau nebebuvo. Pasiskubinau pirmyn.

Kiek laiko prabego? Neturejau nei menkiausio supratimo. Aš tik ejau. Visa laika ejau keliu pirmyn. Netiketai tamsiame horizonte išvydau dar tamsesnius, milžiniškus, i kaire ir i dešine myliomis nusidriekusius, kalnu siluetus. Palaukit. Tai ne kalnai, tai… Miestas! Didžiulis miestas aukštomis muro sienomis, i juoda dangu besistiebianciais smailiais piliu bokštais ir šventyklu stogais. Deja… Iš pažiuros viskas mire… Mire ir seniai pamiršta… Nors baisiai bijojau, bet, matyt, jaunatviško smalsumo pagautas, žengiau pro placius Mirusio miesto vartus. Galu gale, vienintelis takas, kuriuo ejau, vede per ji… Tik pajutes kažka svetima, visas miestas, rodos, šaižiai sualsavo ir visomis tamsiomis gatvemis nuskriejo dar stipresnis ir žvarbesnis vejo gusis nei laukuose. Jo neatlaikes, aš pargriuvau. Dar nespejes atsistot, pamaciau, kaip visose tamsiose pakampese viena po kitos isižiebia tokios pat geltonos, piktos akys, kaip ir tada veidrodyje… Aš nutirpau iš siaubo… Kvailys! Nereikejo cia kojos kelti! Pažadinau miesta ir visa ta tamsa, kuri jame snaude gal ištisa amžiu! Pašokau ir neriau vartu link, bet jie prieš pat nosi trenksmingai užsivere. Na štai… Mires miestas manes nebepaleis… Išgirdau tukstanciu alkanu burnu cepsejima, seiliu rijima, tylu sutartini urzgima ir hieniška kikenima. Tukstanciai poru piktu akiu artejo link manes. Iš visu kampu pradejo listi juodi, klaikus padarai… Ta akimirka aš nesupratau, dvikojai ar keturkojai, sparnuoti ar išvis be galuniu, su viena galva ar dviem, su nasrais ar be, su pora akiu ar su šešiom… Ta akimirka sustingau kaip akmuo ir nevaliojau nei piršto krusteleti… Kai siaubingosios butybes priartejo tiek, kad praktiškai jutau ju šalta alsavima i savo veida, danguje kažkas trumpai švystelejo. Visos baidykles sužiuro i juoda dangu ir, matyt, pamaciusios tai, ko neižiurejau aš, nepatenkintos suurzge ir šoko atgal. Staiga ta pati spalvinga šviesa sužibo paciu žveriu tarpe ir, didžiam ju nemalonumui, nežmonišku greiciu eme versti ju vidurius lauk. Tarp baidykliu kilo baisus samyšis ir tos, kurios tik sugebejo, seiliodamosi ir urgzdamos puole sleptis savo tamsiose kertese. Tos, kurios nespejo, tapo juodos mesos maišais, bjauriai išdrabstytais juodoje gatveje. Nepažistamojo švytejimas pamažu išbleso ir prieš mano akis pasirode žmogus, visu savo kunu ir esybe raibuliuojantis visomis vaivorykštes spalvomis. Tai buvo toks didelis kontrastas šiame tamsiame pasaulyje, kad aš vel papurciau galva i šalis, tikedamas, kad ši nuostabi butybe išnyks kaip ir juodosios upes rankos. Bet ji neišnyko. Išnyko tik juodi baidykliu kunai, vietoj saves palikdami skirtingu spalvu blizgiu dulkiu debeselius. Vaivorykštes žmogus gaude šias dulkeles ir dejo i nedideli krištolini buteliuka, kuriame jos eme blizgeti dar labiau. Netiketai jis prakalbo i mane:

– Seniai jau niekas nebuvo atklydes pas mus iš jusu pasaulio.

Nežinojau, ka atsakyti. Pasitiketi šia butybe ar ne? Padekoti? Galu gale, ji išgelbejo man gyvybe. Taciau nepažistamasis toliau tese pats:

– Deja, jie visi prisidejo prie Aimanu upes versmiu…

– Tai nei vienas negrižo? – paklausiau susijaudines.

– Ne… Tu pirmasis nusigaves taip toli.

– Atsiprašau, tamsta, o kas tu?

– Aš? Aš Sargas. Deja, paskutinysis… Gyvenimas buvo toks nuostabus, kad mes jauni net nepastebejome kaip atejo jie… Per dažnai maudemes saules šilumoje ir džiaugsmo upeliuose. Prasti tatai buvom Sargai… Pritrukom budrumo… O upeliai išdžiuvo…

– Atsiprašau, o kas tie jie?.. – nedrasiai paklausiau. Jis neramiai apsižvalge aplink, valandele patylejo, o paskui priartines savo gražu,  visomis spalvomis raibuliuojanti veida, sušnibždejo:

– Tamsybiu Angelai… Juodasis Trejetas…

Jis nusivede mane i viena buvusia šventykla.

– Seniai jau cia buvo laiminami musu karaliai. – tare pakeldamas iš pelenu sulankstyta aukso karuna. – O kadaise musu šalis buvo tokia didinga… Sakyciau, daug nuostabesne už jusiške. Cia, sostineje, valde šimtai garbingu karaliu kartu. Puiki buvo šalis… Prošviesa vadinos…

– O kas jai atsitiko? Kaip atsitiko…tai? – paklausiau apžvelgdamas griuvesius aplink.

– Gyvendami laimeje ir nuolatiniame pertekliuje, nepastebejome, kaip visai musu pašoneje, musu visu šešelyje šaknis suleido jie – Pavydas, Puikybe ir Kerštas… Juodasis Trejetas… – vel sušnibždejo. – Jie eme brautis i nekaltu Prošviesos gyventoju širdis ir rade spragu, užvaldydavo prota, sudraskydavo jausmus ir paversdavo juos savo Tamsybiu gaivalais. Užsieme savo pilvu, per velai tai pastebejome. Angelai jau buvo igave pakankamai jegu ir visas jas mete prieš mus. Kas neatlaike puolimo, pavirto Aimanu upes bangomis… Atsilaike tik keletas, bet laikui begant ir musu mažejo, kol galu gale likau vienui vienas… Tuo tarpu Trejetas visiems laikams užniauke Saule ir Dangu, užnuodijo Žeme ir Vandeni. Prošviesa susirgo mirtina liga, kurios pirmuju simptomu mes nepastebejome. Ateis diena, kai ir aš atgulsiu… Bet kovoju, kol galiu.

Taip šnekedami, mes išejom iš Mirusio miesto. Cia nepažistamasis paeme savo krištolini buteliuka ir išberes sauja spalvotuju dulkiu itryne jomis mano delnus. Jie eme raibuliuoti visomis spalvomis kaip ir jis pats.

– Štai. Keliauk ten, iš kur atejes ir pažadek, jog rupinsies, kad tavo pasaulio neištiktu Prošviesos likimas. Šios Spalvos pades tau pastebeti pirmuosius Angelu daigus. Imk juos drasiai ir rauk laukan. Skleisk Spalva ir tik tyra jausma. Atverk širdis kitiems neužverdamas savosios. Tik tai jus apsaugos.

Priemiau šiuos žodžius kaip didžiausia dovana. Nežinojau kaip dekoti.

– O ar galeciau sužinoti tavo varda?

Vaivorykštes žmogus šyptelejo:

– Mano varda tu atrasi giliai savyje ir visuose tuose, kuriuos paliesi. O dabar keliauk. – Tare, ir eme taip stipriai švyteti, kad aš net trumpam apakau. Atsimerkes vel pasijutau stovintis sudvisusiame rusio vandeny. Veidrodis juodavo kaip ir iki tol, o mano delnai vis dar raibuliavo Spalvomis. Bet greit ir jos išbleso.

Niekad nepamiršau ir nepamiršiu šio atsitikimo. Net ir dabar aš kartais lankau ta klaiku rusi ir veidrodi. Bet tai, kas man pirma karta kele baime, dabar sukelia šypsena ir maloniu atsiminimu antpludi. Atsivedu ir keleta tikru draugu, su kuriais pasidalinau Vaivorykštes žmogaus dovanomis. Dabar mes esame Sargai… Ir mes nebijome, nes turim Spalvas, tyrus jausmus ir atviras širdis. Ir po tiek laiko aš galu gale supratau, koks tos stebuklingosios butybes vardas. Idomu? Na, ji tikrai galima rasti savyje ir kiekviename, kuri palieti atvira širdimi. Tai Meile. Padek mums ja skleisti. Duokš delnus…

 Endy


 

 

 Saga X:Rodyklės grįžta atgal

Rodyklės grįžta atgal, gal nėr kur joms eiti.

Muzika, atsiradus iš tylos, tyloje ir ištirpsta.

Neišgirstos idėjos, dėl kurių žmonės miršta,

Kai kiti gyvena be tikėjimo.

Turbūt jis renkasi mus, o ne mes jį…

Naktim sušalę žodžiai krisdavo žemyn.

Mintim mintančios minutės slėpėsi gilyn,

Kur įmint norėjau, kaip susijungia vėjas ir smėlis.

Braižas be priekaištų, žaizdos užgijusios

Be pėdsakų. Vėl seku paskui smėlį,

Byrantį tarp rankų tarp naktų šėlsmų.

Nugrimzdau tarp beveik nutrintų kontūrų

Tarp krantų  uždaro laiko rato

Ir jo aidu kontrastu.

Jie paklydę begalybėje. Bėga linija,

Paišai maištą prieš geismą tikrovės,

O vis užtaisai prieš tai nukreipti į pragaištį.

Vaikštai baikščiai lyg užsukamas žaislas,

Rūdijant sraigtams, rūdijant sraigtams…

Vėl suvaržė varžtais ir veržlėm.

Taip matyt lengviau nei būti laisvam. Svaigstam

Dėl likimo atspalvių ir atspindžių žaismo.

Apgaulingi jų vaizdai, o mes jų įkaitai.

Pasiduodam įtakai! Takai į pamirštą minčių slėny.

Teliko tik akmeny sapnai įkūnyti.

Nuotraukos – nutrauktos nuotrupos

Ir išsibarsto, jos tampa nuosėdom nuolat.

Tai laiškas atplėštas laiko, bet prieš tai baimės suplėšytas.

Nuošaly nuoroda į kryptį kaip likti savimi.

Rodyklės grįžta atgal, gal nėr kur joms eiti.

Muzika, atsiradus iš tylos, tyloje ir ištirpsta.

Smilksta natos, nes pasaulis nori būti apgautas…

 

Tigris

2009 01 10

 


 

 

 

Saga XI:

 

 

 

Autorius Miron, Korleone, Naty Shit, Ra-Jah, Kovas, Fryk, Zaletaeva, Spagis, Endy,Tigris…

Susiję

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Close