Albumai

Slayus – Popierinės Žirklės [2009]

Keletą metų, kai nutilo JBC,Šiaulių ne ką tegalėjai išgirsti. Bet šventa vieta tuščia ilgai nebūna. Užaugo nauja talentingų reperių karta, po pertraukos išgirdome Broo, šįkart glaudžiai bendrabarbiaujantį su Yga. Laukiam jų žadamo albumo. Tik šįkart ne apie juos, jų kūryba ne kartą apšnekėta įvairiuose pokalbių rateliuose. Šįkart pristatau vieną iš jaunosios kartos atstovų –  šiaulietis Slayus ir jo prieš praūžusias žiemos šventes išleistas “Popierines žirkles”. Prie instrumentalų, pasak albumo autoriaus daugiausia prisidėjo Toksla, kurį galima išgirsti poroje dainų. Pasirodė jis visai gerai, klausosi. Taip pat prie bytų nagus prikišo ir jau minėtas Broo, prisidėjęs prie “MC”. Kiek paskutiniu metu girdžiu jį featuose kitų reperių albumuose, tematikos nesikeičia (prisiminkit “Tai mūsų pasirinkimas” Legato albumo “Eteris” ) iš vienos pusės tai nėra blogai, tokio pobūdžio gabalai – jo stipri kūrybos pusė. Kita vertus, temose norėtųsi įvairovės. Be šio veikėjo featuose dar figūruoja tokie piliečiai kaip Mode ir Shalmaz.

 

Lyrika nepasirodė labai paini, kupina įmantrybių, bet jaučiasi, kad tai nuoširdu. Nors tokios gangsta eilutės  “varom kontrabandą, darom nelegalu repą” ( “Tamsu”) išspaudžia šypseną. J Tematikos albume mirga įvairove, yra tokių, kaip pasakytų mano vienas pažįstamas, “standartinių repo temų”, tokių dainų pavadinimai kalba patys už save : “Mieste” , “Rajone”, “Karjeros laiptais” – su disso prieskoniais bujojančiam biurokratinės sistemos vijokliui, “Broliai” , “Track 2” – duoklė hiphopui, autoriaus vieta šioje kultūroje.. Tai tik keletas tokių dainų, šiuo atžvilgiu albume yra ir įdomesnių kompozicijų – “Popierinės žirklės” – bene stipriausias albumo gabalas. Pozityviai nuteikia “Sundays” , primenantis senus gegužės mėnesio savaitgalius. Klausantis skito kone pats pradedi įtikėti Šiaulių Marytės stebuklingom galiom.

 

Visumoj albumas gavosi vykęs – lyrika, kaip jau minėta, nors ir nėra persmelkta alegorijom, metaforom, personifikacijom, mintys dėstomos pakankamai paprastai ir supratamai. To privalumas – nėra kalbų apie visokius transcendentinius astralus ir panašius kosmoso reiškinius. Repavimas techniškas, kiek grubokas, netašytas, bet tai žavi. Sujungus ir įkūnijus tokią lyriką, repavimą ir bytus tokios aritmetikos pasėkme gaunasi sunkus, grūznas repas, nors tokiu šėtonišku grūzu to, ką girdžiu albume, vadinti nedrįsčiau. Vienas iš trūkumų tas, kad dažnai tas vienodas repavimas kiek užsitęsia ir tampa monotonišku, todėl kartais pabosta klausyti. Deguto prideda ir albumo svečiai Mode , Shalmaz, Toksla. Tikiuosi neužbaigti dienų kaip Džordano Bruno, jei mano klausa jie vienas nuo kito mažai kuom tesiskiria ir taip dar labiau sustiprina tą monotonijos įspūdį.

Autorius Kiesha
Žymos

Susiję

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Close