Įdomu!Straipsniai

TRAFARETAI (2 dalis) (HipHop.lt 2009)

GATVIŲ TRAFARETŲ ISTORIJA
Trafaretinio graffiti kilmė dažniausiai siejama su lotynų tautomis: tiek pietų Europos, tiek Pietų Amerikos. Pirmosios gatvių trafaretų užuomazgos pasirodė turbūt jau per II Pasaulinį karą (1939-1945, istorinių žinių pakartojimas – red. past.). Būtent italų fašistai šią techniką naudojo, kad viešose vietose vizualiai skleistų politinę propagandą – garsiojo diktatoriaus Musolinio valdžiai remti. Tokia pati metodika buvo naudojama ir tarp baskų bei meksikiečių protestų 1970-iais. Iš tokių politiškai paremtų pradmenų išsivystė visa atskira gatvės meno šaka.trafaretai
Ankstyvaisiais 1980-iais Paryžiuje pradėjo jungtis stipriosios protesto meno tradicijos su tuo metu populiaria Art Deco dekoravimo metodologija, taip pamažu pradėjo vystytis nauja niša meno inovacijoms. Dažniausiai tokie judėjimai turi savo pradininką. Šioje srityje jo vaidmenį prisiėmė Blek le Rat’as. Šis kūrėjas tuo metu studijavo vienoje iš garsiausių Prancūzijos dailės mokyklų École des Beaux-Arts, kur ir pirmą kart susidūrė su jau minėta pochoir trafaretine technika. Jis ją sėkmingai panaudojo 1968 metų Prancūzijos streiko metu. Blek’as jau šiuo momentu pajuto, jog tai kažkas tokio, ką jis norėtų daryti toliau, tačiau tikrasis įkvėpimas atėjo, kai su savo draugu Žerardu (Gerard) pradėjo dirbti jaunimo pasilinksminimo vietoje. Toji vieta buvo visai netoli supermarketo, kur laisvai buvo galima nusipirkti purškiamų dažų. Gavę šių priemonių jaunuoliai netrukus pradėjo dailinti savo drabužių pardavimo trobelę. Jų pirmieji aerozolinių dažų bandymai buvo primityvūs. Taigi, Blekas, kuris savo vaikystėje Italijoje matė daug Musolinio paveikslėlių, nusprendė pasirinkti trafaretavimo kelią. Jie susigalvojo sau pavadinimą „Blek”, kuris kilo iš vienos karikatūrinės knygutės bei kartu siejosi su vienu iš piešėjų vardu.
Tuo metu Paryžius buvo kaip tuščia drobulė. Nuo 1982 m. graffiti duetas vis drąsėjo ir drąsėjo savo išpuoliais ir štai Naujų metų išvakarėse sudrebino meno elito šventyklą – Pompidou Centre. Ji buvo „pagražinta” žiurkių, tankų ir kitų figūrų trafaretais. Tačiau 1983 m. pabaigoje meno partneriai išsiskyrė ir Blekas pasiliko šį pseudonimą tik po savo sparnu.
Bleko entuziazmas šia meno forma netrukus išsivystė į visą judėjimą. 1984 m. vasarą pradėjo rastis vis daugiau naujų trafaretų Paryžiuje. Pirmieji buvo pasirašomi tokiais užrašais: „Marie Rouffet” ar „Surface Actine”. Blek’as taip apibūdina šį judėjimą: „Tai buvo nauja kalbos rūšis ir dialogo plėtra tarp mūsų. Tuo pačiu tai vis dar yra viena iš pagrindinių priežasčių, dėl ko dirbu miesto erdvėse. Aš kėliau susidomėjimą tūkstančiams žmonių, kurių net nepažinojau ar niekad nesutikau ir staiga patyriau keistą jausmą: egzistuojant ir kalbant su jais anonimiškoje bei izoliuotoje miesto aplinkoje”.
Blekas ir Jérôme Mesnager, kitas paryžietis gatvių meno pionierius, tęsė idėjos sklaidą, keliaudami po Europą ir Niujorką. Blekas paišė savo darbus toliau ant strateginių vietų, kad ir tokių kaip Leo Castelli galerija, o štai Mesnageris juos plėtojo praktiškai bet kur.
Dabartiniu metu trafaretiniai graffiti išgyvena atgimimą. Kol vieni iš pirmosios kartos paryžiečių artistų, tokių kaip Jérôme Mesnager ir Némo, vis dar kuria naujus darbus, juos skleisdami plačiose teritorijose, pastaraisiais metais nauja karta išranda technikas ir pritaiko jas savo darbuose. Trafaretinis gatvių menas pasklido po visą pasaulį, rasdamas atramos taškus Pietų Amerikoje, Rytų Europoje ir Afrikoje. Betarpiškumas, kuris palaiko šį meną tokį aktyvų yra jo sugebėjimas laisvai ir su sveiku humoru komunikuoti žmonėse. Tai tarsi priešnuodis masinių informacinių priemonių ir korporacijų reklamoms.
Nors trafaretai iš esmės yra laikini ir nusitrina su laiku, jie visvien turi tendenciją išlikti ilgiau nei kitos graffiti meno formos. Taip yra todėl, kad trafaretiniai piešiniai daromi labiau apgalvotose vietose – senuose miestų rajonuose ar ant apleistų pastatų. Jie dažnai išgyvena valymus, organizuojamus savivaldybių, jie paliekami vieni, jie matomi ne kaip graffiti, bet greičiausiai kaip visuomenės žinutės ar freskos. Tai nereiškia, jog trafaretai yra labiau legalūs nei bet kokia kita graffiti rūšis, paprasčiausiai detaliai apgalvojama jų atlikimo vieta. Piešimo taškas yra esminis dalykas menininkui, kad galėtų simboliškai, politiškai ir artistiškai komunikuoti su audiencija. Daugelis faktorių įtakoja visą veiksmą: tiek piešinio dydis, tiek publika, kuri matys, tiek  darbo įtaka aplinkai.
Didžioji dauguma trafaretų menininkų atsižvelgia į šią piešimo lokacijos problemiką ir priima pakankamai sąmoningus sprendimus: kur ir su kuo jie nori komunikuoti. Jérôme Mesnager ir Némo propaguoja gyvenamąsias vietoves, kaip savo darbų atlikimo lokaciją, tačiau jos nėra tokios žinomos ir komercinės. Puikus pavyzdys – jų pasirinktas Montreul rajonas Paryžiaus priemiestyje. Jų tikslas yra suteikti vizualų gatvių gyvenimą vietiniams žmonėms: nuo darbo klasės iki moksleivių.
Trafaretai, lyginant su spontaniškomis graffiti tag’ų žinutėmis, yra labiau laikantys savy savimonę darbai. Trafaretininkas visada apgalvos piešinio atlikimo vietą mintyse: kartu dėl estetinių priežasčių bei auditorijos, kuri visa tai matys. Paprastai paišytojų pasirenkamos vietos turi panašumų, sutapimų, jie žino jų išraišką, pasirenka spalvų ypatybes, formą ir paviršių. Kai kurie linkę kuklius paišymo taškus – tai gali būti senas, nebenaudojamas, su besilupančiais dažais pastatas. Žmonės, kurie tokiose vietose pamato piešinius, be abejo būna mažuma, tačiau jei jau jie aptinka kokį kūrinį, jis jiems tampa tarsi atrastu lobiu. Dar kiti trafaretininkai pasirenka savo jau suformuotos bendruomenės vietą. Tam puikus pavyzdys yra Serge Gainsbourg’o namai Paryžiuje, kur paišoma paprasčiausiai sau priklausančiose patalpose. Prašmatnūs rajonai taip pat yra populiarūs meniškiems piešiniams ant sienų, tokiu atveju juos pamato daug jaunų žmonių, žiniasklaida tai regi, o kartu ir galerijos. Trafaretų meno aktyvistai siekia komunikuoti su plačiąja visuomene, dėl to kartais, darbai atliekami ir apsipirkinėjimo vietose ar ant valdžios pastatų.
Hip-hop’o graffiti artistai taip pat kuria visuomeninius piešinius, bet atsižvelgiant į jų piešinių dydžio ribojimus, be to, kad darbai būna daugiau eksperimentiniai, jie kiek kebliau priimami viešumoje.  Tačiau, kartais nėra taip gerai lyginti graffiti su trafaretiniu graffiti; jie yra labai skirtingi nors ir trafaretininkų darbai turi nemažai panašumų.
Trafaretinis graffiti nėra ekskliuzyvinė sritis. Kai kurie graffiti menininkai tai naudoja kaip pagalbinę piešinio detalę. O būna, jog pastarieji turi savo alter-ego kaip trafaretininko. skirtingos technikos paprasčiausiai yra priemonės bendram gražiam darbui išreikšti. Kai graffiti kertasi su trafaretais kartais tai sunku atskirti, todėl dabartiniais terminais plačiąja prasme tai galime išreikšti „street art” užvadinimu.

(laukite tęsinio…)

Autorius Swix

Susiję

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Close