Įdomu!Straipsniai

Vilniaus Meras už gyvas ir atviras aikštes (HipHop.lt 2006)

Negaliu patikėti, iš tikrųjų, gal mes čia visi pasidavėm masinei iliuzijai, gal susapnavom tiesiog, kad Savivaldybės ir Katedros aikštėse, centrinėse sostinės gatvėse kažkas kažkam kažką draudžia? Prisipažinkit, kažkam buvo naudinga paskleisti gandą, esą didžiai gerbiamas Meras uždraudė jaunimui važinėtis riedlentėmis ir riedučiais ir t.t. ir pan.? Iš kur tas visas triukšmas kilo? Niekas niekam nieko nedraudė, ne! Tai, tai… tai politinių priešininkų provokacija, va, iš tikrųjų, Meras yra geras, jis myli jaunimą, dėl jo visaip stengiasi, tiesiog naktim nemiega ir mąsto, kaip tam jaunimėliui-nabagėliui, policijos nepelnytai skriaudžiamam padėti, įrengti kuo daugiau visokių aikštelių pasportuoti, kaip tik tiems riedantiems visokiom judriosiom priemonėm gyvenimėlį ir laisvalaikį praskaidrinti. Nusišneku, manot? Hm… jūs neteisūs, meras teisus, va taip va ir žinokit, ir neskleiskit visokių paskalų. Netikit? Na, gerai, tada papasakosiu, kaip ten buvo per „mitingą“ Katedros aikštėje, gal tada patikėsit, kad klydom mes visi žiauriai, nesupratom esmės ir apskritai, nežinom jau, ko norim. Kas dar neįžvelgė ironijos, įžvelkit, vėliau suprasit, iš kur čia man taip…

Daug girdėjau iš draugų ir žiniasklaidos apie išvaikytus iš pamėgtų susibūrimo vietų riedutininkus ir riedlentininkus, maža to, dar ir visokius kitokius aktyvaus poilsio mėgėjus – dviratininkus, šokėjus, medžiaginių kamuoliukų (footbagų) spardytojus, lėkščių svaidytojus ir visokius kitokius, padorių miestelėnų ir sostinės svečių ramybę „drumsčiančius“ ir policijai „problemas keliančius“ veikėjus (kaip neprisiminsi garsųjį anų laikų posakį: nėra žmogaus, nėra problemos). Užuot paklusę naujajai tvarkai, gražiai išsirikiavę poromis, tyliai ir oriai vaikštinėję miesto centru, džiugindami pensininkus ir viešosios tvarkos sergėtojus, jie piktinosi, laikraščiuose barėsi, skundus ir prašymus rašė, parašus rinko, savo saituose kibirais pagiežą ir pasipiktinimą ant miesto šauniųjų pareigūnų ir valdžios atstovų pilė – viskas, rodės, veltui, niekas nežadėjo judėt iš vietos. Bet… bet štai ką jums pasakysiu, nė vienas ištartas žodis, nė vienas raštas, nė vienas viešas pakritikavimas iš tikrųjų nenueina veltui, viskas kartu sudėjus ir padauginus iš neabejingumo ir veiksmingo siekio apginti savo teises (kitaip visa tai vadinama pilietine pozicija, arba dar daugiau – pilietiškumu), duoda vaisių. O jei dar visa tai daryti visiems kartu? Sužinojau apie rengiamą akciją, apsidžiaugiau, kad yra žmonių, kuriems ne tas pats, kurie imasi iniciatyvos ir įtraukia kitus, kurie, galbūt, jautėsi bejėgiai pasipriešinti, galbūt nesusimąstė, kad vienaip ar kitaip, tai liečia visus, nesvarbu, ar tu važinėji dviračiu, ar paspirtuku, ar kamuolį gainioji aikšte, ar iš viso nieko nedarai. Ši akcija – tarsi visuomenės sveikatos diagnozė, laimėj, dar ne viskas prarasta, kol yra žmonių, ateinančių į aikštes pasakyti savo NUOMONĘ. Ji buvo išgirsta, tiesa, įdomiom aplinkybėm.

Sulaukusi antradienio vakaro, pagriebiau fotiką ir bloknotą ir nužingsniavau Gedimino prospektu Katedros aikštės link. Vėsokas vakaras, įdomu, ar iš viso kas nors susirinks, nebuvo daug akcijos reklamos, nors iš ryto girdėjau per radiją šios temos aptarimą, „Lietuvos Ryto“ priede „Sostinė“ perskaičiau trumpą žinutę apie rengiamą protesto susirinkimą. Žiū – praskriejo pro mane kelios merginos su paspirtukais, dairydamiesi aplink, lyg kažko baimindamiesi, praėjo keli vaikinukai su riedlentėm, prašvilpė pora riedutininkų, visi ten – link aikštės. Prieš septynias aikštė dar buvo tuštoka, bet pamažėl žmonės rinkosi. Čia jau ir kelios grupelės žaidžia kamuoliuką, būriuojasi dviratininkų grupės, kažkas išdėsto lauko šachmatus (figūros sulyg žmogaus ūgiu), žurnalistai, nešini kamerų stovais, užima patogias stebėjimo vietas. Netoliese budi pora policijos ekipažų (maža kas ;). Ko čia visi susirinko? Priminsiu, kas nežino. Susirinkome „atsikovoti, ką praradome“, protestuoti prieš mūsų miesto aikščių pavertimą negyvom „švaros ir tvarkos oazėm“, reikalauti, kad vėl būtų leista laisvai jaustis savo mieste, laisvai judėti savo aikštėmis ir aktyviai leisti laisvalaikį taip, kaip mums patinka, taip, kaip tai daroma visoje Europoje, kurios dalimi taip išdidžiai vadinamės.

O prasidėjo viskas (kaip jau ne vieną kartą ir buvo) nuo to, kad miesto Savivaldybė paskelbė naujas Miesto tvarkymo ir švaros taisyklės, kurios skelbia, kad minėtose aikštėse ir kai kuriose centrinėse Vilniaus gatvėse draudžiama be viso kito: „5.14. „žaisti sportinius ar kitokius žaidimus, taip pat važinėti riedučiais ir riedlentėmis tam nepritaikytose vietose, važiuoti motorinėmis transporto priemonėmis ir mopedais šaligatviais ar pėsčiųjų takais, važinėti žaliuosiuose plotuose, statyti transporto priemones ant vejos ar šaligatvio, išskyrus Kelių eismo taisyklėse numatytais atvejais;“ (visos taisyklės http://www.vilnius.lt/new/vadovybe.php?open=637&&mid={lt;12;138}. Policija ėmė uoliai vykdyti nurodymus, kartais apsiribodama įspėjimu, kartais imdamasi net drastiškų priemonių, teisindamasi, kad tik vykdo įsakymus, o besivažinėjantys esą gadina aikščių ir gatvių dangą, kelia triukšmą ir kliudo praeiviams. Aikštės ištuštėjo, apmirė, o visiems „riedukams“ buvo siūloma rinktis ir sportuoti specialiose šiuolaikiškai įrengtose aikštelėse, tai yra, prie Baltojo tilto ir pernai spalį atidarytoje Pilaitės aikštelėje. Jei taip paskaičiavus, kiek žmonių važinėja riedučiais, riedlentėm, BMXais ir t.t., kas yra tos dvi aikštės?

Negali sakyti, kad miesto valdžia visiškai nieko nedarė, kad praplėstų tokias vietas. Antai, sausio 31 buvo išplatintas mero kreipimasis: „Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas kreipiasi į sostinės jaunimą, mėgstantį aktyvų laisvalaikį, ir atkreipia jų dėmesį, kad patvirtintame rekordiniame Vilniaus miesto biudžete numatyta lėšų 2 riedutininkų aikštelėms įrengti ir kelioms krepšinio aikštelėms suremontuoti. Meras kviečia jaunus žmones siūlyti, kuriuose miesto rajonuose turėtų būti įrengtos riedutininkų ir suremontuotos krepšinio aikštelės“. Gražu, iš pirmo žvilgsnio. Stebina kitkas. Kodėl pas mus nuolat taip yra – pirma uždraudžiam, paskui žadam pataisyti padėti, o ne geriau būtų pirma apklausti, įrengti universalias aikšteles, paskui vaikyti, kai yra jau kur dėtis? O ką daryti tiems, kas nori tiesiog važinėtis riedučiais, dviračiais, tiesiog pamėtyt kamuolį, pašokinėt su šokdyne ar gumyte, pažaisti kokį badmintoną? Kuo tokie žmonės trukdo? Irgi dangą gadina? Masiškai „skina“ praeivius? Kur jiems dėtis? Į kiemus, kurie užstatyti mašinomis, į parkus, kur nėra normalių takelių, važiuoti dviračių takais, kurie nutrūksta vidury kelio ir jais eina pėstieji??? Nepamirškite, kad visi išvardintieji, taip pat ir važinėjantys riedančiomis laisvalaikio priemonėmis taip pat yra PĖSTIEJI. Padėtis tapo neaiški ir žeminanti, kantrybė trūko, tad ir susirinkome vakar į Katedros aikštę.

Tiesa, ne visi susirinko palaikyti. Pakalbinau ne tik „palaikytojus“, bet ir oponentus. Dėmesį patraukė grupė jaunuolių su špagomis – tai fechtuotojai iš dvikovės sporto šakų mokyklos, atėję kartu su treneriais, bet patys tiksliai nežino, kodėl juos čia atvedė – palaikyti akcijos, ar priešingai. Užsimezgė pokalbis, prisijungė daugiau jaunimo. Kai kurie jauni žmonės teigė palaikantys šią idėją, nes laisvalaikį leidžia ne tik savo sporto mokykloje, bet ir mieste, kiti piktinosi ir teigė palaikantys draudimus, kitiems buvo nesvarbu. Argumentai įprasti – gadinama danga, trukdoma ramiai vaikščioti, pažeidinėjama viešoji tvarka, apie Katedros aikštę buvo dar ir nuomonė tokia, kad tai šventa vieta ir nevalia čia sportuoti, daugiausia kliuvo riedlentininkams ir riedutininkams. Kontrargumentai – nėra arba trūksta tinkamai įrengtų takelių ir aikštelių, miesto aikštės turi būti laisvai prieinamos neekstremalaus aktyvaus laisvalaikio mėgėjams, nes nėra jokių įrodymų, kad tai darytų žalos miesto turtui ar keltų grėsmę miesto gyventojams, bausti ir išvaryti reikia tuos, kas iš tikrųjų pažeidinėja viešąją tvarką, geria ir kabinėjasi prie praeivių, laužo ir gadina turtą, o ne visus iš eilės, kieno veiksmai gali priminti „sportą“, riedučiai, dviračiai, paspirtukai (o dabar prisideda ir segvėjai) ir panašios priemonės realiai negadina dangos ir tampa vis populiarėjančia ne tik tarp jaunimo laisvalaikio ir ekologiška susisiekimo priemone, praeivių, pasivaikštančių ir besiilsinčių žmonių (taip pat ir vaikų bei senelių) sužalojimo tikimybė tiesiog juokinga palyginti su buitinių ar kelių eismo metu patirtų sužalojimų tikimybe, triukšmas nuo sportuojančių tikrai nėra didesnis palyginti su miesto transporto triukšmu. Kas dėl „šventos vietos“ galiu nuo savęs pasakyti, kad Dievui nerūpi, kaip sportuojate ar kuo važinėjatės, ir ar darote tai parke, ar prie bažnyčios, Jam rūpi jūsų veidmainiškumas, amoralumas ir netikėjimas, nuo tylaus vaikščiojimo aplinkui vieta šventesnė netaps, o ir niekam nekils mintis bažnyčioje ar jos koridoriais važinėtis ar joje sportuoti, ne čia bėda matot. Prie kontrargumentų dar pridėčiau ir riedutininkų atvirame laiške merui išsakytą nuomonę http://www.riedek.lt/index.php?option=com_content&task=view&id=236&Itemid=9. Kas dėl riedlenčių ekstremalų padaromos žalos, apie tai kiek vėliau, čia ne viskas iš tikrųjų yra gerai, yra realiai prie ko prikibti. Tuo tarpu minioje aikštės vidury pamačiau pažįstamą siluetą – miesto meras Artūras Zuokas, žinoma, negalėjo likti abejingas šiai akcijai ;). Skubu ir aš.

Merą apspito būrys jaunimo ir žurnalistų. Dažniausiai jo ištariami „bendravimo su tauta“ metu žodžiai: „aš už atvirą ir gyvą aikštę“, „ateitis priklauso jaunimui“. Netikiu savo ausimis! Pasipila jaunimo ir žurnalistų klausimai.

– Mere, kodėl draudžiama važinėtis ir žaisti aikštėse?

Meras: Važinėtis galima!

– Mere, kodėl policija vaiko besivažinėjančius?

M: Policija per griežtai traktuoja taisykles, persistengia. Važiuoti, pravažiuoti galima.

– Mere, kokių priemonių imsitės?

M: Jokiu, važinėkitės, kiek norit, tik ne per bortus ir bordiūrus.

Klausausi ir mąstau, ar ne sapnuoju. Štai, kur, pasirodo, esmė – policija ne taip suprato taisykles. Bet pažvelkit dar kartą į mano cituotą punktą 5.14, ar jūs tai suprastumėt kitaip? Kur nesusiderinimas? Meras demonstruoja susirinkusiems išdidintas sugadintų – aptrupėjusių, nuskeltų granitinių aikščių bortų nuotraukas, aiškina apie ekstremalių važinėtojų padarytą dangai žalą. Į klausimus, kada bus įrengtos naujos riedutininkų ir riedlentininkų aikštelės, Meras pažada, kad viena tokių aikštelių jau liepą bus atidaryta Lazdynuose ir priduria, kad visada galima tartis, kad jeigu kas, galima skambinti tiesiogiai jam ir patikina: „Aš už atvirą ir gyvą aikštę, tokią, kaip dabar. Pats būčiau atvažiavęs su dviračiu, tik nespėjau persirengti“. Sako tai viešai, girdint daugybei žmonių, į žurnalistų atkištus mikrofonus, atvirai žvelgdamas visiems į akis – ar šios akys gali meluoti?! Ne, tai tikrai ne bandymas apsiginti ir nustumti nuo savęs atsakomybę už sprendimus, čia tikrai nekvepia populizmu ar politinių taškų rinkimu, tikrai ne, net negalvokit apie tai, kad meras saldžialiežuvis gudrus politikas. Merui nuoširdžiai rūpi jaunimas. Su tėviška šypsena jis aiškina, kaip sunku rasti kompromisą tarp visų miestelėnų poreikių, kad dažnai kyla kultūringo elgesio klausimas, ir vėl pabrėžia, kad jis „už gyvas aikštes“. Merą, pasirodo, stebina policijos uolumas, juk parašyta tik apie draudimą sportinius žaidimus žaisti, o uždraudžia viską, bet važinėtis tikrai galima, negalima tik vieno – šokinėti ir važinėti bortais.

Audringai palaikomas pritariamų šūksnių, Meras pasiskolina iš kažkokio vaikio riedlentę ir pats pravažiuoja ja kelis metrus, vaikis išsižiojęs iš nuostabos: „Ooo, meras mano skeitu pravažiavo!“ Meras grįžta prie diskusijų, ekspromtu jam gimsta pasiūlymas – „pavyzdžiui, sekmadienį, 10 ryto uždarom prospektą ir leidžiam visiems važiuoti ir važinėtis Gedimino prospektu iki Vingio parko“, čia nuskambėjo ir klausimas „X-Clubui“ (šalia stovi Ekstremalaus sporto klubo prezidentas Mantas Paulauskas), ar apsiimtų padėti su tokia akcija. Įdomus pasiūlymas, bet ar realiai įgyvendinamas? Kadangi pasiūlymas buvo adresuotas ir „X-Clubui“, pakalbinau Mantą, ką jis galvoja apie Mero pasiūlymą ir apskritai, kaip vertina susidariusią situaciją.

Mantas sakė, kad nors jį labiau domina ekstremalūs važinėjimai, bet tokią iniciatyvą jis vertintų palankiai. Tokiu atveju sekmadieniais būtų suteikta galimybė važinėtis visiems, norintiems sportuoti, galės susirinkti neekstremalai, kuriems praktiškai nėra kur važinėtis. Mantas priminė, jog buvo bandyta vingio parke įrengti riedutininkų trasą, bet, matyt, su jais pasitarta nebuvo ir skirta atkarpa jų netenkina. Dar jis pasidalino savo pastebėjimais, kaip yra Europoje, kur jis nemažai keliavęs. Pasak Manto, Europoje tokiomis aikštėmis, kaip mūsų Savivaldybės ar Katedros, riedučiais ir dviračiais važinėja daugybė žmonių, kuriems tai tiesiog patogi ir populiari susisiekimo priemonė. Ir pas mus vis daugiau vaikų ir jaunimo laisvalaikiui renkasi riedučius, riedlentes. „Katedros aikštė turi priklausyti visiems, ir jaunimui taip pat“, – įsitikinęs Mantas, bet priduria, kad turi būti ir atsvara tarp ekstremalų pomėgių ir kitų miesto gyventojų nuomonės.

Paklaustas, kodėl vis gi riedutininkai ir riedlentininkai mieliau renkasi miesto aikštes, o ne specializuotas aikšteles, Mantas, pats išbandęs ne vieną ekstremalų važinėjimą, paaiškina, kad miesto centro aikštės savaime yra tarsi ekstremalaus važinėjimo aikštelės, jos tam tiesiog idealiai tinka – čia lygi danga, gausybė laiptų, bortų, turėklų. Jis pripažįsta, kad riedlentininkų pomėgis važinėtis bortų ir kitų iškilimų kraštais, iš tikrųjų šiek tiek apgadina juos. Užpernai ant bortų kraštų buvo pritvirtinti metaliniai „bėgiai“, kraštų trupėjimą jie sustabdė, bet gyventojų skundai dėl savivaldybės aikštės nesiliovė ir draudimas buvo atnaujintas.

Mantas įžvelgia dar vieną naudą iš laisvo važinėjimosi riedlentėmis ir riedučiais mieste – tai turistai. Jis pasakojo, kad atvykę į Vilnių ekstremalių pomėgių svečiai tiesiog žavėjosi Savivaldybės aikšte, gyrė tokį sumanymą, pavyzdžiui, žadėjo atvažiuoti 10 suomių grupė, kuri čia gyventų mėnesį ir važinėtųsi, jie gyventų viešbučiuose, vežtų į Vilnių savo pinigus, tokių turistų atsirastų ir daugiau, mūsų miestas, jei nebūtų draudimų, būtų turistams dar patrauklesnis ir tai skatintų miesto ekonomiką. Kalbant dar apie pinigus, vienos aikštelės įrengimas kainuoja 100 000 litų, Mantas mano, kad geriau būtų apkaustyti metalu aikščių bortus, kad galima būtų važinėtis centre, ir net pats apsiimtų ieškoti tam rėmėjų, tai labiau apsimokėtų negu statyti kelis skeitparkus, visas miestas būtų kaip skeitparkas. Dar Mantas priduria, kad jau yra 1300 parašų dėl uždaro riedučių, riedlenčių ir BMXų parko, yra šimtai parašų dėl specialių aikščių įrengimo, ir su laiku, tikėtina, visa tai bus įgyvendinta.
Grįžtant prie draudimų sportuoti ir važinėtis bei policijos reakcijos, paklausiau Manto, ką jis mano apie policijos veiksmus, kodėl atsiranda tokie mero (prisimenant jo šiandieninę kalbą) ir policijos „nesusikalbėjimai“. Mantas galvoja, kad nevertėtų kaltinti vien mero, tai gali būti kaip „sugedęs telefonas“. Pavyzdžiui, meras paveda Tarybai daryti tvarką, Tarybą nesusitvarko ir uždraudžia viską, o policija tiesiog paraidžiui vykdo, jai juk tas pats. Tiesiog nuo mero įsakymų iki policijos veiksmų per ilgas kelias.

Ką gi, manykime, kad taip ir yra. Pabaigai norėčiau pacituoti vakar dienos Vilniaus miesto savivaldybės tinklapyje atsiradusį pranešimą (manau, neatsitiktinai jis atsirado būtent protesto akcijos dieną 😉 su oficialiais pažadais (http://www.vilnius.lt).

„Sostinėje – naujos aikštelės ir trasos aktyvaus laisvalaikio mėgėjams“

Atsižvelgiant į vilniečių pageidavimus, šiais metais sostinėje planuojama įrengti dvi naujas riedučių aikšteles ir BMX dviračių lenktynių trasą. Šiems darbams iš miesto biudžeto numatoma skirti 400 tūkst. litų. Naujosios aikštelės atsiras tuose miesto rajonuose, iš kurių buvo sulaukta daugiausia riedučių mėgėjų prašymų – viena Lazdynuose ir viena Fabijoniškėse arba Pašilaičiuose. Iš viso Savivaldybė yra gavusi 156 tokius prašymus. Modernią riedučių aikštelę, panašią į esančią prie Baltojo tilto, ketinama įrengti Lazdynuose, Architektų g. 152. Šios seniūnijos aktyvaus laisvalaikio mėgėjai dėl aikštelės įrengimo yra pateikę 121 prašymą. Kur bus įrengta antroji aikštelė – Fabijoniškėse ar Pašilaičiuose, dar svarstoma.

Vienos riedučių aikštelės įrenginių – rampų, tramplinų, įsibėgėjimo sienų pagaminimas iš specialios medienos ir metalo bei sumontavimas kainuoja apie 100 tūkst. litų, asfaltbetonio dangos atnaujinimas – apie 80 tūkst. litų. Šiuo metu Vilniuje veikia dvi šiuolaikiškos riedučių aikštelės – prie Baltojo tilto ir Pilaitėje. BMX dviračių lenktynių trasą planuojama įrengti Justiniškėse. Šiuo metu laukiama projektinių pasiūlymų, tikslesni darbų planai paaiškės gegužės pabaigoje.

Na, galima sakyti, aikštės mūsų. Iki kito karto?

Autorius Alina

Susiję

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Close