Albumai

BEASTIE BOYS – The Mix-Up [Capitol records., 2007]

Manau, retas besidomintis hiphopu nežino kas tokie yra šie vyrukai. Manau, daugumai senos Lietuvos hiphopo atstovų šis vardas yra daugiau nei žodžių derinys.Būtent jų “Licensed to III” savo laiku buvo vienas iš tų albumų, kurių dėka aš įlindau į šį hiphopo liūną. Kas galėjo pagalvoti, kad trys baltaodžiai jaunuoliai iš pasiturinčių žydų šeimų Adam Yauch (aka MCA), Michael Diamond (aka Mike D.) ir Adam Horovitz (aka Ad –Rock), grojantys punk rock‘a New Yorko klubuose taps viena iš įtakingiausių hiphopo grupių, išleis krūvą albumų, surinkinės pilnus stadionus žiūrovų savo koncertuose…

 

Bet gal tiek tų defirambų ir istorijų. Arčiau reikalo.

 

”The Mix-Up”, kaip rašoma ant šio albumo viršelio, yra pirmas kada nors išleistas Beastie Boys visiškai naujų instrumentinių kūrinių albumas. Per pirmas dvi pardavimo savaites netgi be galingų reklamos kompanijų ir topinių video klipų albumas buvo parduotas 63 000 tiražu. Vienas iš nupirkusių jį buvau ir aš, vien vardas ant viršelio yra kokybės garantas. Bet, tiesą sakant, nesitikėjau kad tai, ką aš išgirsiu, bus būtent tokie Beastie Boys.

 

Panašu, kad Beastie nutarė prisiminti senus laikus ir sugrįžti prie gyvo grojimo. Ad-Rock paėmė į rankas gitarą, MCA – bosinę gitarą, Mike D sėdo prie mušamųjų, prisijungė dar būrys gerų draugų su kitokias, kartais netgi keistokais instrumentais rankose… Man atrodo, kad Beastie pabandė išgauti tą gyvų instrumentų nuotaiką, kuri lydi juos ir jų pasirodymu metu, pašalino didžėjų, iki minimumo sumažino hip hopo įtaką ir pasinėrė į muzikos pasaulį… Senas funkas, jazzas, dubas, kažkiek roko. Na, vyrukai nutarė parodyti savo naujai fanų kartai, kad jie gali skambėti ne vien futuristiškai, kaip tai buvo paskutiniame jų albume ”To the 5 Boroughs” , bet ir tai, kad energija ir vidine ugnis gali turėti labai daug įvairių formų ir pavidalų…Ir manau, kad jiems tai pavyko. Aš negaliu vertinti, kaip profesionaliai jie atliko savo darbą iš techninės pusės, bet albumas kabina , po kiekvienos perklausos jis pradeda patikti vis labiau ir labiau. Klausydamas ”14th St. Break”, ”The Rat Cage”, ”The Counsin of Death” pradedi pamiršti tą pirminį lengvą nusivylimą… Nuotaika ir širdis prisitaiko prie muzikos, garsai nusidažo naujom spalvom… Pradedi suprasti skonį, čia kaip vynas, vienų skonį mes pajaučiam iškart, kitų atsiranda vėliau, jis keičiasi, jis ilgai žaidžia su mumis…

 

Albumas tikrai netaps hiphopo klasika, bet kad jis ras savo klausytoją ir jų bus daug – tuo neabejoju. Išties vertas dėmesio ir kažko netgi labai naudingas daiktas. Ka ir bepridurti – rekomenduoju…

Susiję

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Close