Albumai

G&G SINDIKATAS – Išvien [G&G Sindikatas ; 2008]

Man visada buvo sunku rašyti recenzijas šios grupės albumams. Kaip bebūtų, recenzija ( ar kaip ten vadinasi šita rašliava) nors iš dalies turėtų būti objektyvi, o kai kalba eina apie senų bičiulių darbą…Na, patys suprantat. Bet vis tiek, būtų nuodėmė nieko neparašyti.
Manau, niekas nesiginčys, kad Lietuvoj G&G chebra yra tarsi kokybės rodiklis, lietuviško hiphopo vizitinė kortelė. Nors ką čia slėpti, kad, lyginat su senais laikais, labai didelio skirtumo nuo einančių šalia arba paskui jau nėra. Ir ne dėl to, kad G&G pradėjo daryti prasčiau…Lygis kyla…Ir tai tiesiog puiku.
“Išvien” – ilgą laiką žadėtas ir ruoštas. Bet ką jau padarysi, kai kūdikis turi tiek daug tėvų  ir visi jie turi tiek daug veiklos, darbų, šeimyninių reikalų ir įsipareigojimų ir be G&G. Bet džiugu, kad albumas vis dėlto išvydo dienos šviesą nežiūrint į skeptikų nusistatymą  (ką jau čia slėpti, pats esu viena iš tų varnų, kuri po “Alchemijos” išleidimo karksėjo apie tai). Bet arčiau reikalo. Tik vat nuo kuo pradėti?…Nuo gerų dalykų ar blogų?…O gal…
Negaliu pasakyti, kad muzikinėje pusėje yra kažkoks vientisumas, viena stilistinė linija, bet tai būtų ir keistoka, kai muziką kūrė net trys grupės nariai, plius, turint omeny, kad albumas buvo įrašinėjamas ir baiginėjamas ilgą laiko tarpą. Bet nereikia šių mano žodžių traktuoti kaip minuso, kadangi tas spalvingumas praplečia albumo gerbėjų ratą. Jei norit ko nors vasariško, prisotinto ale „Ugly Ducklingiškų“ ritmų arba tiesiog lengviau valgomo ir madingo – jūsų paslaugoms Donciavo darbai. Norite sunkesnio, elektroninio skambesio? Jums tiks Pusho muzikiniai eksperimentai. (Norėčiau pridurti, kad pastaruoju laiku man vis labiau patinka tai, ką jis daro. Yra tame kažkas tokio artimesnio mano muzikiniams pomėgiams…) Na, o nebanalios ir 90tais dvelkiančios klasikos mėgėjams – Svarelio studijiniai darbai.
Tekstiškai albumas vėlgi labai įvairus, vientisos linijos, matyt, buvo nutarta nesilaikyti ir čia. Linksmai protingi Kasteto raimai, sunkoki, bet įdomūs Pusho darbai (Labai savo nuoširdumu įtraukia “Vakarykštė diena”), na, ir Svarelis ir jo biblijinė technika…Mc, kurį reikia klausyti ir suprasti…Įdomu, kad šį kartą, be epizodinių vokalinių arba instrumentinių įsikišimų albume nėra jokių svečių. (Nors ir tarp tų epizodinių yra įdomių ir žinomų vardų).
Dalinant pagyras šiai grupei neįmanoma nepaminėti Mamanios darbo. Taikliai, įdomiai, techniškai ir vietoj. Nors pagal mano skonį galėtų ir daugiau įsikišti…
Kalbant apie visą “asortimentą”, albumas man labai patiko, na, aišku, yra kūrinių, kurie man ne itin prie širdies, pavyzdžiui “Riedam”…Aš suprantu mintį, padaryta viskas gerai, bet kažkas man nelimpa šitoj dainoj…Na, nematau aš kaip Svaras ir Kastetas rieda gatvėmis (juokauju)…Na, bet socialinę tematiką užtat išlaiko…O kai kurių kūrinių, tiesą sakant, aš nesitikėjau čia išgirsti, nors jie ir hitų hitai. Kol rašiau šį tekstą, fone vis grodavo albumas. Ir nežinau kodėl, bet susidaro įspūdis, kad vis dėlto tai tarsi rinkinys…Bet, kaip ir sakiau, tai mano skonio specifika. Man tiesiog labiau patinka albumai, kurie yra tarsi viena istorija, kurios galima klausyti vienu atodūsiu…O tokiuose albumuose vis dėlto reikia skirtingų nuotaikų, jį sunkoka paimti ir praryti iškart…
Po albumo išleidimo man dažnokai užduodavo klausimą ,,Na, kaip tau naujas G&G albumas?“ Tikėkimės, kad ši recenzija bus geras ir ne per ilgas atsakymas visiems. Bet aišku vienas dalykas – tai, ko gero, geriausias G&G albumas, nors, pagal mane, jam trūksta to seno užsidegimo, natūralumo ir labai jau jaučiasi tas sunkumas išlaikyti viską “Išvien”. Šį kartą susilaikysiu nuo ateities prognozių…Bet kad tik asmeninai pasauliai nesuvalgytų ir nepraskiestų bendro produkto…Nors kas ten žino, galbūt būtent ten bus atrasti nauji įkvėpimo ir jėgos šaltiniai.
Na štai, jeigu trumpai – tiek. Puikus ir užtikrintas albumas. Kaip ir žmonės, jis nėra tobulas, nes tai butu utopija…Tačiau jis labai gerai atspindi tai, ką mes dabar turim mūsų hiphope. Tai, ką mėgstam, kuo kvėpuojam  ir su kuo kariaujam…
Skanaus
MIRON

2008 metai, eilinė diena aušo nežadėdama nieko naujo. Mergina pristatyta į darbą ( vežu ją rytais į darbą ). Važiuodamas link namų gaunu žinutę nuo vieno žmogaus, kurį mes puikiai pažįstame, tad jo pravardės neminėsiu. „Prekyboje turėtų pasirodyti albumas“. Reakcija natūrali, tik veide atsiranda šypsena, pirma mintis, kad „chebra“ pagaliau pagimdė ir paleido į pasaulį dar vieną savo vaiką. Sustoju pirmoje degalinėje ir oba! – YRA. Viršelis pasirodė labai keistas, gal dėl to, kad buvo tik 7 valandos ryto, o gal dėl to, kad jis iš tiesų keistas. Net nedvejodamas pasiimu šį kūdikį į rankas ir mano kūne prasideda sumaištis.  Kasininkė piktu veidu iš manęs paprašo 20lt ir, net neatkreipęs dėmesio į grąžą, sėdu i savo mazdukę. Galvoje viena po kitos šaudo minčių torpedos. Klausyti dabar ar grįžus namo, o gal išvis darbe. Mano smalsumas nugali mane. Išpakuoju, prisidegu cigaretę, nusireguliuoju „magę“ ir pradedu judėti link namų. Pirmas kūrinys puikiai visiems girdėtas – „Tiems, kas rašo“. Iš karto nustebina kūrinio pradžia, Mamania sulimpa lyg taip ir buvo ankstesnėje versijoje. „Prarepuoju“ sykiu visą dainą ir mano nuotaika gėrėja. „Bėgu bėgu“ įkertą į smegenis, kad Pushaz labai piktas. Suprantama, Jis autorius ir Jis sprendžia, ką dėti ir kaip tai pateikti. Klausau ir suprantu, kad žmogus kalba išminties ir patirties lūpomis. Tai faktas. Aš negaliu vertinti ar tai geras, ar tai blogas kūrinys. Kiekvienas suvokia skirtingai, bet kas liečia muziką, atlikimą, žodžius, tai – profesionalu. Sekančiame kūrinyje „Rytoj bus daug geriau“ iš karto „užkabina“ Kasteto part‘as, kuris taško mano prabundančias smegenis ir šypsena nebetelpa veide. Svaras puikiai įrodo lietuviško repo subtilybes ir tai lyg savotiškas prieštaravimas Pushui, kuris savo kūrinyje teigia, kad lietuvių kalba sunki repavimui. Visai nepastebiu, kaip mano lūpose dega jau trečia cigaretė. „Rodant į Dangų“ kūrinys, kuris neleidžia jo neatidžiai klausyti. Bet kažkodėl jis „persiklauso“ labai lengvai. Gal tiesiog taip ir turėjo būti. „Vakarykštė diena“ nustebina, net ne tas žodis kaip nustebina, nemaniau, kad Pushaz gali būti toks atviras. Atrodo, kad jis nuogas. Tikriausiai tai vienintelis jo kūrinys, kuriame jis toks atviras. Niekada nebūčiau pagalvojęs, kad Pushaz GALI būti toks atviras. Atsiprašau už pasikartojimą, mielas skaitytojau. Nepatiko peršokimas, bet yra kaip yra. „Jums patinka“ kūrinys – 10 balų. Sakykit ką norit, bet Kastetas taško smegenis. Labai linksmai susiklauso. Apie devizinį kūrinį „Ishvien“ nieko nereikia per daug sakyti. Jie visi, jie parodo savo pasaulėžiūrą, jie išvien! Girdėtas jau per radiją, bet albume klausosi smagiau ir tvirčiau. Atvirai pasakysiu, nesuvokiu, ką šis kūrinys daro albume, bet jeigu jis yra vadinasi jis yra, tai – „Viskas, ko noriu“. Tikriausiai aš jo nedėčiau, bet autorius ne aš. Taip, nieko nesakau, tekstinė ir muzikinė pusė – aukščiausiam lygyje, bet šis kūrinys tūrėtų būti kitame Jų vaike t.y. kitame jų albume. Kitaip ir negalėjo būti, Sindikatas juk mėgsta pasilazdavoti iš kitų ir „Elytaz“ puikiai tai įrodo. O svarbiausia, kad jie kokie buvo prieš 10metų, tokie ir liko dabar. Už tai jums didelis dėkui. „Dykuma“. Svaras dainuoja? Bomba. Komentarų nereikia. Toliau seka daina, virtusi legenda – „Pasaka apie 2 brolius“. Visa teisybė apie brolius Bendžius. Žinau šios istorijos priešistorę, žinau ir „mūsų brolių“ nuomonę apie tai. Finalas –  geras kūrinys. Tokio skito reikėjo ir jį gavau, tai „Skitaz [Miestui]“ Ačiū dar kartą Pushui. Manau, kad platesnių išvedžiojimų nereikia. Dar vienas kūrinys „Riedam“, dar vienas iššūkis valdžiai. Nors gal labiau tiktų žodis akibrokštas. Tik jis man truputį numeilintas, norėtųsi „riebesnės“ kalbos. Nebent G&G Sindikatas šį kūrinį nusiuntė mūsų visai gerbiamai „valdžiai“. Kūrinys, kuris girdėtas jau daugybė kartų – „Sielos nemiega naktį“. Tikiuosi nesupyksit už eilinį pasikartojimą, bet komentarų nereikia. Negaliu teigti, kad ši daina „Mesiu rūkyt…“ padės mesti rūkyti, bet, kad Kasteto kančias parodo, tai faktas. Tikiuosi, kad gal kam ir padėjo mesti rūkyti.  „Bushido – kovotojo kelias“ daina girdėta iš ankščiau, bet ne veltui vadinama lietuviškojo bušido himnu. Tikriausiai vienintelė daina albume, sukėlusi daugiausiai apmastymų, tai „Karas (sub Zero)“. Labai gilūs Svaro žodžiai. Muzika, kuriai nieko negali pridėti ir nieko negali atimti. Tiesiog kūrinys, kuris priverčia labai giliai susimąstyti. Ačiū. Dar kartelį nepatiko peršokimas, bet daina „Bėk, lok, stauk“ įrodo jų vienybę ir jų skirtumus. Dar kartą norėčiau padėkoti kiekvienam kartu ir tuo pačiu atskirai už šį jaunėlį. Tik šiandien supratau, kad tai ne albumas. Tai knyga. Kurią kiekvieną kartą skaitydamas atrandi naujų minčių, naujų frazių, naujų apmastymų. Ačiū. Išvien!
Ačiū, Gabrieliau Liaudanskai („Svaras“)
Ačiū, Kastyti Šarnickai („Kastetas“)
Ačiū, Andriau Glusakovai  („Pushaz“)
Ačiū, Donatai Juršėnai („Donciavas“)
Ačiū, Artūrai Matkevičiau („Dj Mamania“)
Pagarbiai, Martynas aka Kovas. 2009

Susiję

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Close