Albumai

J-ROCC – Some Cold Rock Stuf [Stones Throw; 2011]

Aš visada su malonumu klausydavausi ir klausausi „Strones Throw“ skanėstus, netgi tuos specifinius, kvepiančius naftalinu.

 

Kai kurie vadina „Stones Throw“ labiausiai apsipūtusia leidybine firma, o man tai kažkas kito, aš juk kolekcionierius, mėgstu patirti malonumą ne vien nuo muzikos, bet ir nuo gerai pagaminto ir tvarkingai pateikto produkto. Šio atveju tai vėlgi kolekcionierių skanėstas, plius visas tas gudrumas su „Mystery Disk“, kuris yra pridėtas prie šio leidinio, bet viskam savas laikas.

 

Dvylikos gabalų instrumentinis albumas nėra remiksų arba tiesiog instrumų rinkinys, tai būtent savarankiškai gyvenantis darbas, iš po meistro sparno. J-Rocc išties puikiai pasidarbavo. Jis nebandė išradinėti, jis tiesiog kūrė tai, kas jam patinka, tai, ką jis geriausiai moka daryti. O sukurti gerą nuotaiką, pakrauti visus savo energija, įtraukti visus i savitą įvairią laikotarpių ir stilių pasaulį jis tikrai moka. Nuo smagiai apsvaigusios pradžios, primenančios, kieno albumą klausot ir kas jį išleido, mes nukeliaujam į paslaptingą psichodelinį pasaulį (savotiškas dešimtojo praeito amžiaus dešimtmečio „prieskonis“ – visi tie apsipūtę triphopo albumai, gilūs beatai, net nostalgiją sukelia), bet štai arčiau viduriuko viskas pradeda keistis, palengva artėjam link linksmo vakarėlio – švilpukai, Brazilija, greitėjantis tempas, merginų šūksniai. Skirtumas yra, laikas pabusti, atidaryti langą… ir staiga – „Chaising The Sun“, sunkokas, gilus, nunešantis kažkur virš kalnų… O po viso šito lietaus ir galingo skrydžio mes vėl prisimenam Rio – karnavalai, seni garsai, viskas greitėja, breikdanso ritmai ir nuotaikos, puikumėlis…

 

Bet išties Rocc sugeba išlaikyti stilių, muzika tiesiog priverčia judėti, galbūt tai kvailai skamba, bet norisi įlįsti i mašiną, atsukti maksimumą garso ir apsukti ratą kitą po miestą, pažadinti apsnūdusį nuo karščio skruzdėlyną.

 

„Take me Away“ atsirado vokalinė partija, bet, ko gero, tai tik senų darbų atgarsiai, MC vokalas ne kas kita, kaip dar vienas garsas kuriant dar vieną spalvą…

 

Prieš patį galą vėl sugrįžtam prie breako ritmų, greitai, sultingai, tiesiai iki „The Truth“ – paskutinio gabalo, kuris pasako tiesą, kiekvienas, manau, galės ją suprasti skirtingai, bet jo nuotaika priminė man senų filmų garso takelius, momentus, kai atsitinka kažkas baisaus, žmonės praranda kažką, jie pamato tai, ką spėjo pamiršti… Keistokas, tas tiesa, bet puiki uždanga puikiam albumui.

 

Bet tai ne viskas, yra dar jau minėtas „Mystery Disc“. Prieš perkant neįmanoma buvo rasti informacijos, kas jame, kas tai, kodėl taip padaryta. Po neilgo naršymo internete radau, kad yra du „Mystery Disc“, plius prie vinilo pridėtas dar vienas, bet tai kažkas kito. Pirkdamas albumą tu nežinai, kokį gausi, tai tarsi reklaminis triukas, nes, manau, yra ir be manęs kvailių, kurie, nupirkę vieną albumą ir svajoja įsigyti kitą, tik bijau, kad visur bus tas pats. Nors išties priedas yra tuo vertas. Tai nėra tiesiog bet kas sudėta į vieną diską, tai tarsi albumo pratęsimas, tos pačios nuotaikos, spalvos, su tais pačiais balsais, vienu žodžiu, puiku.

 

Na, kaip supratot, man patiko, jeigu manęs paprašytų sudaryti geriausių 2011 metų albumų dešimtuką, tikriausiai aš įtraukčiau į sąrašą šitą vieną.

 

Rekomenduoju ir skanaus.

 

Susiję

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Close