NaujienosRenginiai

Kai garsas susimaišo su tamsa – DJ Krush gyvas pasirodymas @Loftas

Legendinius atlikėjus galime padalinti į kelias grupes: pirmieji, tai savo laiku įrašę išties gerą albumą, ir visus likusius metus melžiantys jo šlovę arba bandantys klonuoti patys save. Kiti padaro, ką nors tokio ypatingo, jog jiems netgi nėra būtina, ką nors išleisti. Juos atsimins dėl to, ką jie ten padarė savo laiku. Treti tapo legendiniais tiesiog patys taip visur kartodami, metai iš metų, ir su laiku dalis tuo ir patiki arba gal net greičiau pripranta prie fakto… nors iš tikrųjų… mhh velnias žino kodėl. Na ir pagrindinė grupė Legendinių atlikėjų yra ta, kuri savo laiku, su savo kūryba padarė tikrą perversmą. Jų kūryba įtakojo daugelio kitų kūrėjų kelius, jie kūrė savo standartus, savo skambesį, savo pateikimą, savo spalvas… ir tuo pačiu neapsiribojo vien tuo, jie ir toliau darė  tai. Albumas po albumo, metai iš metų, jie augo, keitėsi, įrašinėjo, tai tobulos legendos, kokios legendos ir turi būt. DJ Krush mano supratimu ir yra būtent tokia legenda, kuri metai iš metų stebina.

Prieš kurį laiką mane pasiekė žinia, kad Kovo mėnesį į Vilnių savo turo metu užsuks DJ Krush. Organizatoriai gan sausokai pristatė jį, na ten legendinis, Japonijos elektroninės muzikos DJ’us… Nors iš tikrųjų, mano kartai ir manau ne tik – jis yra daug daugiau!

Pirmus DJ Krush albumus , tais laikais dar kasetėse gavau 90-tųjų pradžioj. Tai, kaip jis skambėjo buvo išties kažkas tokio… buvęs Tokio mafijos narys, pažiūrėjęs Wild Style ir BeatStreet filmų, atranda save hiphopo kultūroj, nusiperka savo pirmas “virtūškes” ir pradeda groti. Ten vyrauja Japonijos estetika, jos garsai, jos pasaulio supratimas – tai išskirdavo Krushą iš daugumos kitų. Jis tapo savitu šios kultūros ir savo šalies hiphopo ambasadoriumi.

Tad nuo tų 90-tųjų vis stengiuosi nepraleisti to, ką jis leisdavo, jis vienas iš tų, kurio albumus privalėjau turėti… jie buvo skirtingi, jis keitėsi albumas po albumo. Vienas psichodelinis hardcoras, taip populiarus 90-tais, su krūva gerų MC, kitam jis bando sujungti savo muziką su jazzu, trečiame būtų sudėtinga įterpti mano hiphopo supratimą… Bet visą tai yra Krush. Po 2004-tų Krush kūryba tarsi užšalo, jis vis leisdavo pavienius singlus, kūrinių serijas, kažkokius EP, bet didelių kažkaip nepasitaikydavo.

2012-tais mano buvimo Tailande metu, teko aplankyti DJ Krush koncertą vienam iš Bangkoko klubų, ir tiesą sakant tada savotiškai nusivyliau, tai buvo gerai, bet ten buvo daugiau tiesiog toks ale klubinis setas, jame buvo ne daug to Krusho, kurį aš prisiminiau. Kur dingo “Meiso” , “MiLight”, “Kakusei” ir daugybė kitų, mhh panašu, kad tuo metu senukas vargo… Bankoko koncertas buvo jo 20-ties metų kūrybinės veiklos turo dalis, man pasidarė net gaila…

Ir štai 2015-tais pasirodė “Butterfly Effect”, albumas vis dar nebuvo tai, kas man labai patiktų, bet jame buvo daug gero seno Krusho. Bet kai po poros metų pasirodo “Kiseki” albumas, o po jo “Kosmic Yard” supratau, kad senukas įgavo antrą kvėpavimą, tai būtent tas skambesys, kuris man patinka, tie patys nauji atradimai, įdomūs sprendimai, vėlgi pasitaikydavo vienas kitas MC gabaluose.

Taigi Kovo 2 dieną, tesiog dar vienas pimadienis, smagus oras, taksistas vis dar kalba apie gripą, ir grikių kruopas… kaip ir priklauso nuvarau į Loftą, praktiškai prie įėjimo susitinku keletą senokai matytų veidų, o  pagrindinėje scenoje prie patefonų Mamania užpildo Loftą daugumai susirinkusių maloniu garsu. Pastebėjau, kad kai kurie žmonės savo rankose laiko kažkokius vinilus, mhh “išparduoti” nuliūdino draugai mane…  #$%^& negi yra kažkoks naujas albumas!!! Griebdamas iš Swixo vinilą suprantu, kad ponas Krush ir iš tikrųjų išleido naują albumą “Trickster”, kurį ir reklamuoja šio turo metu. Panašu, kad tai nėra tiesiog turui supintas rinkinys… Tik vėliau prisiminiau, kad visus 19-tus DJ Krush, kas mėnesį paleisdavo kūrinį po kūrinio savo portale, ir kiek pastebėjau taip ir yra – šiame albume sugulė visa tai, ką buvo sukūręs per 19-tus metus, padare iš to pilnavertį albumą… Tiesą sakant aš stebėjau ir girdėjau daugumą iš to, bet kaip tai atrodys ir skambės gyvai ne buvau tikras.

Maždaug po valandinio Mamanios seto, rankų paspaudimų ir pokalbių su draugai, ant pagrindinės scenos, tamsoj prasidėjo judėjimas, o visi žmonės pradėjo traukti prie scenos. Negalima sakyti, kad salė buvo prikimšta žiūrovų, bet jų buvo (noriu tikėti, kad organizatoriai nepasigailėjo, kad nutarė organizuoti visą tai). Tarp žiūrovų matėsi keletas grupių: pirmieji atėjo, nes kaip ir aš atsimena tą seną DJ Krushą, kiti manau daugiau buvo susipažinę su jo dabartine kūryba, plius elektroninės muzikos, legenda.  NinJa Tune vardai padarė savo. Buvo keletas naujos kartos atstovų, kurie atėjo pasitūsinti, gal pašokti, nes kaip sakė per radiją kažkoks geras DJ, gal pagros geros muzikos… Ir štai prasidėjo.

Jau nuo pirmo kūrinio, sunkus, prisotintas bosu, keistokų elektroninių pribambasų garsas užpildė salę. Dūmai, tamsa, gan įkyriai mirksinčios šviesos. Panašu, kad Krush ir ne planavo pradėti ramiai, jis iškart paleido sunkiąją artileriją – kai kuriems taip buvo netgi lengvas šokas. Jie bandė šokti, bet tai kas pylėsi iš garsiakalbių nepalikdavo tam vietom… na senukas ir varo… kas pasakytų, kad beveik 60 metų? Koks čia nafig oldshoolas – gabalas po gabalo, kartais visiškoj tamsoj, Krush darė tai, ką moka geriausiai. Nors ant scenos ir buvo sustatyti patefonai, atrodė, kad dauguma viso veiksmo , ir garso jis išgauna iš savo keistokų analoginių mikšerių, kurie po koncerto sukėlė Mamanios ir Swixo susidomėjimą. Taip, kaip Krush dirbo scenoje, buvo kažkas ypatingo – bytų mesijus, pynė savo garso labirintus, nunešdamas visus salėje į savo paskutinio albumo pasaulį, vietomis įpindamas dozę daugiau ar mažiau klasikinio DJ’ingo fragmentų.

1.5 valandos prabėgo vienu įkvėpimu. Įdomu, ką galvojo žmonės salėj, nes tai kas skambėjo čia, tai buvo daug sunkiau, niūriau ir kaip man pasirodė sudėtingiau, nei jo paskutiniuose albumuose. Tai ką jis grojo buvo tikras medus mano ausims, tai buvo kažkas… tas jo grajus Bankoke prieš 8 metus visiškai nublanksta prieš pirmadienio vakarą Vilniuje! Mano aplodismentai, jautėsi, kad jis darė tai, kas jam patinka.

Po pasirodymo, padėkoję žmonėms, Krush su savo turo vadybininku dingsta scenos gale – mes patraukiam paskui. Žinau, kad Krush ne itin mėgstantis bendravimą žmogus, plius jis retai stengiasi bendrauti angliškai… Aptarę visą šou ir davę jam atsikvėpti, mes įsilaužėm į jo backstage. Autografai, nuotraukos kartu, dar autografai, rankos paspaudimai, netgi nežiūrint į visą tą gripo paranoją. Jis buvo būtent toks, kokį jį įsivaizdavau – jis Legenda. O jeigu kitą savaitę jis vėl grotų, kur nors pas mus – be abejonių vėl būčiau ten.

Gavosi išties puiki savaitės pradžia, anksti ryte keltis į darbą, bet šiandien aš ant tiek pasikroviau energija, ant tiek pasinėriau į savo prisiminimus, kad tikrai nesiskūsiu dėl to 🙂

Metai tik prasideda ir įdomu, kokių dar staigmenų bus galima tikėtis iš organizatorių!

Žymos

Susiję

Close